Rašytojos Mildos Telksnytės romanas „Kai žydi alyvos...“

Rašytojos Mildos Telksnytės romanas „Kai žydi alyvos...“

 

Anykščių krašto rašytoja Milda Telksnytė išleido naują knygą „Kai žydi alyvos...“.

Kraštotyros ir publicistikos knygų apie rašytoją Joną Biliūną „Į aukštą kalną“, knygnešių globėją, pirmąją beletristę moterį Liudviką Didžiulienę-Žmoną „Kaip lašas mariose...“ ir kitų – autorė šį kartą skaitytojus nustebino kitokio žanro knyga. M. Telksnytė parašė romaną, kurio centre – jaunos žurnalistės veiklos, gyvenimo prasmės apmąstymų ir pirmosios meilės istorija.

Nors knygoje pasakojama apie dviejų jaunų merginų draugystę, keliones, nuotykius, skaitytojo dėmesys krypsta į pagrindinę romano heroję Vitaliją, kuri žavi savo turtingu dvasiniu pasauliu, žiniomis ne tik apie savo gimtąją šalį, bet ir domėjimusi kitų tautų kultūra bei istorija, menininkais ir jų darbais.


Didelis M. Telksnytės talentas skaitytojui perteikti įvykius bei aplinką ryškiomis, gražiomis spalvomis, šiltais jausmais, tikromis emocijomis. Perskaičius knygą, kyla noras ja dalintis su kitais. Juk tiek mažai tikro grožio liko mūsų aplinkoje. Šiuo metu skaitytojams brukama intrigų, apie blogį ir blogiečius pilna spauda, kuriai prieš pastatyti ir norisi grožį ir gėrį skleidžiantį Mildos romaną „Kai žydi alyvos...“. Čia ne tik žydi medžiai ir gėlės, šniokščia jūra, keičiasi metų laikai, bet sklando MEILĖS dvasia. Knygos herojė myli tėvynę, žmones, gamtą. Gamtai meilė ypač stipriai išreikšta pasakojime apie jūrą:

„Negaliu atitraukti akių nuo kerinčio tavo grožio. Tu šiandien žalia žalia tarsi gegužės vėjas, horizonte tamsiai mėlyna lyg kalnai tolumoj. Maišai tas abi spalvas. Ir tiek gaivalo šokančioj keterėtoj bangoj, kiekvienoj pulsuoja nenustygstanti tavo gyvybė.

Šiandien tu alsuoji neišmatuojama jėga ir bekraščiu džiaugsmu. Tik baltas kiras kyla ir krinta į tavo bangas, kyla ir krinta... Pro gaudesį atsklinda geliantis jo riksmas – mano širdies balsas. Užsupk, nutildyk savo ošimu tą rėkiantį paukštį. Aš noriu savo akyse išsivežti žalių bangų šokį - gaivalingo tavo džiaugsmo purslus, užtiškusius ant mano veido.“ (115 p.)

„Kaip tau, laisvam žmogui, jūros nemylėt? – kadaise eilėraštyje „Žmogus ir jūra“ rašė prancūzų poetas Šarlis Bodleras. M. Telksnytė, kaip ir daugelis įvairių laikų ir įvairių tautybių rašytojų, neabejinga jūrai ir tai perteikia per pagrindinės romano herojės išjaustas akimirkas, išsakytas mintis.

Keliaudama su drauge po Paryžių Vitalija susipažįsta su prancūzu dailininku Žiuljenu. Jie pamilsta vienas kitą. Romano herojė ilgai blaškosi: ar pasirinkti meilės emigrantės dalią, ar išsižadėti mylimo žmogaus. Supratusi, kad negalės be jo gyventi, Vitalija ryžtasi išvykti su mylimuoju gyventi į Prancūziją.

Ar galėjo jauna mergina atsispirti meilės jausmui, kurį jautė ji ir jis? Tikriausia – ne...
„– Iš tavo basų pėdų tada į mano širdį blykstelėjo žaibas ir aš pajutau, kokia stipri mūsų meilė. Tik pykau ant tavęs, kad slepies, vaidini lyg nieko neatsitiko. O kaip aš norėjau vėl ir vėl prie tavęs prisiliesti, kad tie žaibo blyksniai lietųsi ir lietųsi į mane. Kaip aš tavęs ilgėjausi.
-Ar tu girdėjai, kaip groja meldai ežere, kaip mėlyni laumžirgiai, skraidydami virš valties, skambina žydrais varpeliais?

– Man atrodė, kad muzika sklinda iš tavo plaukų, nes tu buvai mano undinė. Mano gražioji undinė. Kaip aš norėjau tada paliesti tavo nuogas rankas, tavo pirštus. Dar nedrįsau įsivaizduoti, kad tos rankos gali apsivyti mano kaklą. O dabar aš jau galiu liesti tave visą. Tai pati nuostabiausia dovana man“. (203-204 p.)

Pirmoji meilė būna pati stipriausia, gražiausia ir įsimintiniausia. Ji būna laiminga ar nelaiminga, su atsaku ar be jo, bet ji būna. Ji aplanko kiekvieną.

Vakarai su romanu „ Kai žydi alyvos...“ – dvasiai atgaivos ir nepaprastai gerai praleistas laikas. Užvertus paskutinį knygos puslapį norisi, kad ji tęstųsi.

Ačiū rašytojai M. Telksnytei už puikų kūrinį. Linkime didelės kūrybinės sėkmės.

Audronė BEREZAUSKIENĖ
Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja