Upės tekėjimas – kaip gražiausia muzika

Liepos 31-ąją, šeštadienį, Traupio miestelis šventė Onines. Be tradicinių renginių: floristinių kilimų, sportinių varžybų, kviestinių svečių ir vietos saviveiklininkų koncertų, vyko unikalios meninių žemėlapių parodos „Džiūgaukit upės ir maži upeliai“ atidarymas ir susitikimas su autoriumi anykštėnu nuo Butėnų Raimondu Guobiu.

Raimondas Guobis – muziejininkas, literatas, krašto istorijos tyrinėtojas, ekskursijų, mokomųjų programų vadovas, paskaitininkas, istorinės atminties žygių keliavedys, visuomenininkas. Yra parengęs ir išleidęs kraštotyros ir informacinių leidinių, parengęs nemažai parodų, pelnęs reikšmingų apdovanojimų.

Parodoje „Džiūgaukit upės ir maži upeliai“ – šešiolika meninių žemėlapių, kuriuose geliniu rašikliu ir spalvotais pieštukais nupiešti upės ir upeliai su juose gyvenančia gyvūnija, augmenija, vietovių pavadinimais, simbolikos elementais.

Parodos atidaryme nuskambėjus dainai „Prie Nevėžio mes užaugę“, kurią atliko Karolina ir Indrė, svečias, stabtelėdamas prie kiekvieno žemėlapio, pasakojo apie Nevėžį, Šventąją, Vyžuoną, jų intakus Virintą, Viešintą, Jarą, Mūšą ir kitas upes bei upelius. Savo be galo įdomiu pasakojimu klausytojus jis nukėlė į legendomis apipintą, gamtos paminklais apjuostą upių ir upelių pasaulį su juose pulsuojančia gyvybe ir paslaptimis.

„Jūs traupiečiai esat laimingi, nes Traupis yra pirmas miestelis prie Nevėžio, kuris išteka nuostabioj vietoj, Dievulio miške, kur stūkso Barboros akmuo“, – kalbėjo autorius. Jis patikino, kad Nevėžio žemėlapis jam yra vienas gražiausių ir mylimiausių, nes čia buvę daugybė malūnų, tiltų, kurie buvo susprogdinti per Antrąjį pasaulinį karą. Nevėžio pavadinimas kilęs nuo žodžio „neveža“, nes upė neturi srovės, bet yra keletas tokių sraunių vietų, krioklių, kurių net Šventoji neturi. Svečias siūlė steigti „Nevėžio miestų broliją“, kad į Traupį galėtų atvažiuoti delegacijos iš Kėdainių, Krekenavos, Panevėžio.

Įdomu buvo paklausyti kraštotyrininko pasakojamų legendų. „Vienas iš Nevėžio intakų yra upelis Juosta, kuris teka pro Troškūnus, įteka į Pajuostinio ežerą, o legenda pasakoja kaip merginos pynė juostas, pasirodžiusi vaivorykštė, jos ėmusios šaukti, kad ateina audra, gelbėkim juostas, ir tada atsivėręs Juostino ežeras“, – pasakojo svečias. Pasirodo, upė Viešinta, – pats paprasčiausias kelias nuplaukti į Rygą, Viešintos – aludarių kraštas, o Kurkliai kadaise pasižymėjo agurkų auginimu.

Prie kiekvienos upės autoriaus pavaizduotos jose gyvenančios žuvys ir paukščiai: lydekos, kuojos, baubliai, tulžiai, kiršliai, šlakiai. „Gražiausias upių paukštis yra tulžys: kai skrenda, atrodo, kad pinigai žvanga. Tulžys yra tikras humanistas, ryja ne gyvą žuvį, pirmiausia užmuša, – juokavo parodos autorius.

Kalbėdamas apie upelę Mūšą, tekančią pro Balelius, Raimondas prisiminė senovinį būgną, kurį kun. St. Galvydis buvo nuvežęs į Balelių koplyčią, ir įpareigojo traupiečius pasidomėti, ar jis ten tebėra. Svečias priminė, kaip skambiai sakoma, apibūdinant vietoves: Anykščių mergos, Kavarsko vyžos, Svėdasų davatkos, Troškūnų vargonai, Debeikių kumeliai. O Traupis? Klausytojai vieningai nutarė, kad Traupio varlės.

Parodos autorius daug papasakojo apie gamtos stebuklus, lankytinas vietas, mažų upelių žavesį, simbolius, esančius šalia upių. O paklausus, iš kur pas jį tiek žinių, atsakė, kad pro jo akis niekas nepraslysta, o kas įdomu, visada išlieka atminty. O upės tekėjimas jam – kaip muzika, kaip gražiausia melodija.

Straipsnio autorė dėkojo autoriui už vaizdingai pristatytą parodą, linkėjo sveikatos prasmingiems darbams tęsti ir dar daug daug kūrybinių atradimų.

Daugiau informacijos rasite čia

Ramunė Musteikienė