HERAKLIS NR. 4

HERAKLIS NR. 4. Drąsi žinomo aktoriaus Mariaus Repšio išpažintis – atviras ir sukrečiantis pasakojimas apie tai, kaip gyvena žmogus, nuolatos balansuojantis tarp euforijos ir noro išnykti, tarp tobulumo siekio ir visiško savęs nuvertinimo


Marius Repšys

Kodėl aš parašiau šią knygą? Todėl, kad tyla yra beprasmė. Todėl, kad toks esu ne vienas. Todėl, kad žinau, kaip jaučiasi žmonės, kuriems psichiatras ligos istorijoje įrašo diagnozę. Rašiau, kai skaudėjo, kai gelbėjausi nuo svečių ir balsų savo galvoje, minčių apie savižudybę. Dvasios liga Lietuvoje – vis dar stigma. Taip ir liks, jei tylėsime. Stebėkite save ir kitus – egzistuoja laikas, kai vieni kitiems dar galime padėti.

Marius Repšys, aktorius

-----------

Populiaraus teatro ir kino aktoriaus gyvenimas iš šalies gali būti tobulas: įsimintini vaidmenys, Auksinis scenos kryžius, Sidabrinė gervė, aplodismentai ir gerbėjų dėmesys, graži šeima... Tačiau Marius Repšys pasakoja kiek kitokią istoriją.
Jo Heraklis – tarsi šių dienų pusdievis, kuriam nieko nėra neįmanomo. Trys valandos treniruočių salėje, penkios – mokantis groti, repeticijos septynias dienas per savaitę. Vos kelios valandos poilsio, nes miega tik silpni. O vieną dieną – psichiatrinės palata...
Begalinis užsispyrimas siekiant tobulumo ne visuomet yra geležinė valia. O švytuoklė nuo pakilios būsenos iki visiškos nevilties – nebūtinai natūrali nuotaikų kaita. Tai gali būti ir požymis ligos, kurią ne taip lengva atpažinti. Ir kurios taip dažnai nepastebi net artimieji.
Marius Repšys išmoko pažinti savo ligą ir mokosi su ja gyventi. Jo istorija nudažyta ne tik tamsiomis spalvomis – ji kupina ir smagių nuotykių, ir romantiškų akimirkų, ir kūrybos džiaugsmo.

„Heraklis Nr. 4" yra grožinis kūrinys, tačiau toli gražu ne viskas jame išgalvota ir ne visi sutapimai yra atsitiktiniai.

--------

Mariaus pasiryžimas kalbėti apie savo ligą yra drąsus. Tokių kaip jis – tūkstančiai. Tik jų nematome, kol patys mūsų nepasiekia. Iš pirmų lūpų išgirstos istorijos – labai skaudžios. Mes klaikiai bijome to, ko nesuprantame. O Marius nori, kad suprastume.

Laisvė Radzevičienė, žurnalistė ir rašytoja

Neabejoju, bus tokių, kurie klaus: kas jis toks, kad jo knygas skaitytume? Aš galiu atsakyti. Jis – žmogus, norintis pasidalinti savo patirtimi ir išgyvenimais. Tas pasidalinimas vieniems gal bus tik smagus skaitalas prie puodelio kavos, o kitiems – tikras įkvėpimas stoti į kovą su savais demonais ir juos nugalėti.

Vaida Repšienė, Mariaus žmona

ROMANAS APIE ERNESTĄ IR SELESTINĄ

ROMANAS APIE ERNESTĄ IR SELESTINĄ: nuoširdi ir švelni tolerancijos ir laisvės pamoka
Daniel Pennac

Lokys ir pelė – draugai? Niekada! Koks skandalas! Tai draudžiama!
– Supratai, Selestina?
– Supratai, Ernestai?
Ir vis dėlto niekas nesutrukdys Ernestui ir Selestinai tapti geriausiais draugais pasaulyje. Girdite? Niekas!

Kiekviena istorija turi priešistorę. Kartą viename knygyne pamatęs piešinių albumą, garsus prancūzų rašytojas ir pedagogas Danielis Penakas ėmė susirašinėti su jų autore Gabriele Vensan. Taip gimė ilgametė „plunksnos, akvarelės ir popieriaus" draugystė. Jos piešiniai įkvėpė rašytoją sukurti animacinį filmą apie skaitytojų mėgstamus veikėjus. 2012 m. pasirodė ir knyga apie lokio Ernesto ir pelės Selestinos draugystę – nuoširdus ir švelnus romanas, nuostabi tolerancijos ir laisvės pamoka.

Šiaurė ir pietūs

Šiaurė ir pietūs
Elizabeth Gaskell

Kai Margaretos tėvas, kaimo pastorius Heilas, paklusęs sąžinės balsui, meta savo tarnystę, visai šeimai tenka iš jaukių namų Hampšyre keltis į Šiaurės Angliją. Pramoninis Miltonas iš pradžių pasirodo merginai bjaurus ir atstumiantis, tačiau laikui bėgant, sužinojusi, kaip vargingai gyvena vietiniai fabrikų darbininkai, Margareta pradeda aistringai kovoti už jų teises, už socialinį teisingumą.
Žibalo į ugnį įpila ir audringi santykiai su fabriko savininku Džonu Torntonu, kuris savo darbu susikrovė turtus. Jų ginčai, kaip Džonui derėtų elgtis su darbininkais, iš tiesų slepia didelį susižavėjimą vienas kitu.

Romane „Šiaurė ir Pietūs" žmogiški jausmai meistriškai susipina su socialinėmis problemomis. Margareta Heil yra viena originaliausių Viktorijos laikų literatūros herojų.

Elizabeth Gleghorn Gaskell (1810–1865) geriausiai žinoma kaip romanų „Šiaurė ir Pietūs" ir „Kranfordas" autorė ir savo draugės Charlotte Brontë biografė. Rašyti Elizabeth Gaskell pradėjo 1845 metais, ieškodama paguodos po sūnaus netekties. Anonimiškai 1848 metais išleistą romaną „Merę Barton" palankiai įvertino Charlesas Dickensas. Pavadinęs Elizabeth mieląja Šecherezada jis pakvietė bendradarbiauti savo leidžiamame savaitiniame žurnale „Household Words". Šiame žurnale romanas „Šiaurė ir Pietūs" pirmą kartą dalimis ir pasirodė. Nuo to laiko romaną įvairiomis kalbomis perskaitė milijonai pasaulio skaitytojų, jis buvo tris kartus ekranizuotas.