Naujienos

Jolantos Zabulytės knygos „Anykščių krašto kryždirbystė: mediniai paminklai“ pristatymas

Kryžiai, gluosniai, kryžiai vėl ir vėl
Kas jų tiek pristatė ir kodėl?

Ištrauka iš Jurgio Baltrušaičio
eilėraščio „Akordai“


Birželio 13 d. Svėdasų bibliotekos meno galerijoje vyko susitikimas su kraštiete menotyrininke Jolanta Zabulyte, kuri pristatė savo naujausią knygą „Anykščių krašto kryždirbystė: mediniai paminklai“.

Ekspedicijos, tyrinėjančios Anykščių krašto kryžius, prasidėjo 2011 m. Troškūnuose. Jau tada fotonuotraukose buvo užfiksuota per 1000 sakralinių paminklų. 2012 m. vasarą apvaikščiotos, nufotografuotos ir aprašytos Andrioniškio ir Svėdasų, o 2013 m. – Anykščių ir Viešintų seniūnijų kapinaitės.

Savaitę prieš renginį „Facebook“ grupėje „Svėdasai – Vaižganto kraštas“ J. Zabulytė visus ragino:  nepasdidžiuokit, ataikit, gal atrasta ir pažįstamų senųjų bei naujų paminklų! Pavaišinsma arbata, o vaišių galima ir atsinešti – nedaug, simboliškai, tik tiek, kad būt jaukiau visiems bendrai pasisėdėti.“

Kas nepasididžiavo ir atėjo, tas su dideliu smalsumu klausėsi autorės pasakojimo apie ekspediciją po mūsų apylinkių kapinaites ir kartu tyrinėjo fotografijose įamžintus medinius paminklus: stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles, kryžius. Kuo jie skiriasi, kokie nuo seno būdingi būtent mūsų kraštui – ne kiekvienas žino. Autorė ragino, ne tik pasigilinti į aukštaičių medinių paminklų tradicijas, bet ir jas tęsti savo sodybose atnaujinant ar statant  naujus paminklus.

Į renginį atvyko ekspedicijų bendrakeleivė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Joana Gutmanienė, o  ekspedicijose dalyvavusios tuometinės Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokinukės  Simona Gaigalaitė, Toma  Matulevičiūtė ir Diana Putrimaitė žvelgė tik iš projektoriaus ekrano.

Asociacijos „Svėdasų bendruomenė“ pirmininkas atvyko su nedidele staigmena.  Autorės knygoje pastebėjęs jau taip pat seno, bet vėliau statyto Daujočių kartakalnio kryžiaus nuotrauką, nutarė padovanoti pirmojo, dar 1880 metais pastatyto kartakalnio kryžiaus, įrėmintą fotografiją, pasidalintą vietinio gyventojo Jono Merkio.

Jolanta Zabulytė pasidžiaugė, kad žmonės neretai atsiunčia jai senų fotografijų, kurios papildo jos sukauptą lobyną.

Menotyrininkė visiems priminė seną posakį – „nevarstyk vėjo vartelių be reikalo“.  Kapinės priklauso mirusiesiems, žolė – tai mirusiųjų plaukai. Nei medžiai, nei krūmai, nei žolės nedrumsčia kapinaičių ramybės. Gamtos supami jaukūs senkapiai saugo praeitį. O mes, brangindami istoriją ir prisiminimus, kurkime prasmingą ateitį.

Bibliotekininkė Inga Kilienė