Naujienos

Ir „pasidabino“ vasario dangaus skliautas poezijos posmais...

Albino Kuliešio nuotrauka

Greitai bėga metai. Vėl vasario naktys sužibo žvaigždėmis ir po Anykščių padange sukvietė poezijos mylėtojus į tradicinį renginį – naktinius poezijos skaitymus „Kas švyti vasario nakties danguje?“. Literatų klubo „Marčiupys“ kvietimą išgirdo bičiuliai iš Ukmergės, Rokiškio, Zarasų, Ignalinos, Kupiškio, Kauno, Pakruojo, Molėtų, Vilniaus.

Tokio gausaus literatūros mylėtojų būrio Anykščių biblioteka seniai neregėjo. Ir seni bičiuliai, ir naujai susipažinę literatai džiaugėsi atgavusiu jėgas „Marčiupiu“ ir dalino dovanas - knygas su savomis eilėmis ar pristatančias jų kraštą. O kas neatvyko - atsiuntė linkėjimus. Tai Biržų, Pasvalio, Kelmės literatai. Jie pažadėjo kitais metais tikrai atvažiuoti, tad jau turime įsipareigojimą švytėjimo ieškoti ir kitų metų vasario danguje...

Visus - ir svečius, ir saviškius, ir kuriančius, ir besiklausančius poezijos posmų pasveikino renginio vedėjai, o kanklininkė Jolita dovanojo nuoširdžią švelnią muziką. Literatus sveikino rajono meras Kęstutis Tubis, nusistebėjęs, kad tiek daug svečių atvyko, kad tiek daug bendraminčių draugėn susibūrė. Ekrane žvaigždėmis skleidėsi 2014-ųjų ir 2016-ųjų metų poezijos švenčių prisiminimai, užfiksuoti pastabių Irmos Randakevičienės akių.

Renginio pirmoji dalis - „Tautiškumas poezijos posmuose“.

Labai simboliška, kad renginys vyko tą dieną, kai buvome pakviesti rašyti nacionalinį diktantą. Juk tautai labai svarbu mylėti ir išsaugoti savo kalbą. O mes, literatai, savo kalbą saugome sudėdami į poezijos posmus, tad šiandien pakvietėme paieškoti, kiek gi tautiškumo yra literatų kūryboje. Meilė ir žmogui, ir savo tautai prasideda širdyje. Kiek jos sugebame pasėti vaiko sieloje, tokį vaisių bėgantys metai ir užaugina. Pabandėme paklausti mažųjų anykštėnų, kas gi tai yra. Štai ką sako darželinukai.

Pasirodo, kad tik spėjus paimti mūsų vėliavos spalvas, vaikai iš karto pasitikslina: „Čia Lietuva?“ Jiems mūsų šalis graži, nes spalvota, nes čia yra jų namai, jų mylimas miestas Anykščiai, kuriame miega, žaidžia, dirba. Jie žino, kad Lietuvą reikia saugoti, tad darželinukas Jonas užaugęs nori ginti savo šalį. Domantas priduria: „Jei Lietuvos neliktų, tai užpulčiau kitą žemę ir pasistatyčiau Lietuvą“, bet čia pat suabejoja :“Turbūt šitaip negerai...“ Jorė nenorėtų išvažiuoti iš Lietuvos, nes bijo, kad neatpažins žmonių - jie kitaip kalba. Paklausus vaikų, kam reikalingi tautiniai drabužiai, Jūnė atsakė: „Kad galėtų šokti“. Gabija žino, kad tautiniais drabužiais reikia rengtis per šventes, bet mielai apsirengtų ir per savo gimtadienį, nes labai jau graži prijuostė - blizga. Luknė patikslina, kad prijuostė gėlėta. Matas sakė, kad tautiniai rūbai turi daug spalvų, Jonas priduria, kad jie languoti, o Majus apsirengtų pilką liemenę, juodas kelnes ir tada taptų tautiniu berniuku. Urtei gražiau su baltais marškinėliais ir languotom liemenėm. Ir būtinai - ilgas sijonas. Kasdien su tokiais rūbais nevaikščiotų. Ignas žino, kad jie reikalingi Lietuvos šventėms, bet juos mielai vilkėtų ir per miesto gimtadienį.

Gražiai ir su meile vaikai kalba apie savo gimtinę, apie šalį. Paprasti, nuoširdūs jų žodžiai, mintys, sukelia ir pasididžiavimą, ir juoką. Galbūt, kada nors, jie kalbės eilėmis. Gal jų tarpe yra mūsų busimieji marčiupiečiai.

2009-aisiais anykštėnai išleido moksleivių kūrybos rinkinį „Mano Lietuva“. Štai kokios eiliuotos Miglės Ragauskaitės mintys, tuomet Anykščių A. Vienuolio I klasės gimnazistės, eilėraštyje „Lietuva“.

Sužinojo apie mus pasaulis prieš tūkstantį metų.
Tebuvom tuomet tik gentys kelios baltų.
Jūratės pilies griuvėsius dovanojo mums jūra,
Už tai pagonys gamtai jautė palankumą.
Svetimšaliai šį gelsvą akmenėlį brangino,
Pirko jį ir savo pačias dabino.
Šio akmeninio gintarėlio dėka
Ir buvo aprašyta šalis Lietuva.

Gražiais paprastais žodžiais vaikai pasakoja apie Tėvynę. Į eiles sudeda istoriją, meilę tėviškei, savo miestui.

Trumpai diskusijai ir savo mintimis paprašėme pasidalinti vieną iš mūsų- aktyviausią, stipriausią marčiupietį Algirdą Ražinską. Ši tema - jo idėja.


Eiles tautiškumo tema skaitė ir svečiai, ir mūsiškiai, o ignalinietė Gintarė Lukijanskaitė dar ir dainą tautiškumo tema dovanojo.

Pabandėme pavartyti anykštėnų kūrybą. Temos - įvairios. Ypač daug eilių apie meilę. Džiugu, kad dažnai meilės objektu įvardinama Tėvynė, gimtinė. Štai kaip apie Lietuvą kalbėjo mūsų šaunioji literatė Domicelė Juodžiūnaitė - sulaukusi devyniasdešimtmečio, bet taip ir nespėjusi juo pasidžiaugti.

„Lietuvos vardas“
Nuo tada, kai saulė žėri,
Debesėlius vėjas gano,
Jūros Baltijos papėdėj
Aisčių tautos jau gyveno.
Bangos siautėjo ir barės,
Su žaibais perkūnas trinko,
Ir su jūra pasitaręs,
Vardą LIETUVA išrinko.
Jai įdėjo narsą vėjo,
O pušų žaliųjų rimtį.
Kad nebotų pavergėjų,
Liepė didvyriams čia gimti.
Čia jos žygdarbius ir drąsą
Matė mėnuo, matė saulė,
Auksu danguje įrašė
Ir išgarsino pasauliui.
Mes ją motina vadinam.
Šią visų gražiausią šalį,
Ji mus rengia ir maitina
Ir užmigdo ant kapelių.

II dalis- laisvieji skaitymai

Labai džiaugiamės visais, nepabijojusiais kelionės vasario naktyje. Maža ta mūsų Lietuva, nesunku surasti ryšį, šaknis su Anykščiais. Ir nesvarbu kuriame Lietuvos kampelyje gyveni. Tad, nemaža dalis svečių, pasakojo apie sąsajas su mūsų miestu.

Gražiai literatus prisistatė kūrybinės raiškos asociacijos „Kauno branduma“, pirm. Vytautas Šiaudytis, jų gretose - Pranas Jurkonis - muzikos pedagogas, dirigentas, chorvedys, dešimtmetį dirbęs pas mus ir pasidžiaugęs, kad ir jo biografiją galima rasti anykštėnų biografijų žinyne.

Kupiškį atstovavo net du klubai: „Lėvens balsai“ ir Skapiškio „Liktarna“.

Ukmergiškiai- seniai pažįstami draugai, visada mus aplankantys, o ir mes dažnai viešime jų renginiuose. Zarasų klubą „Virš tylos“ pristatė šmaikštusis vadovas Vasilijus Trusovas. Tolimos kelionės nepabūgo Pakruojo „Židinys“. Ignalinos literatų klubas „Lelija“ ne tik eiles skaitė, bet ir muziką, dainas dovanojo. Molėtų literatų brolijai atstovavo Laimutė Pacevičienė, Vilniui - Irena Petrauskaitė, o Rokiškiui- Alfonsas Keraitis.

Kuomet gausus būrys svečių pasidalino savo kūrybos lobiais, prasidėjo linksmoji dalis - „Diskusija ir pokalbiai prie... ir su...“.

„Marčiupio“ eilės pynėsi su svečių eilėmis, anykštėnų bardų Algimanto ir Vidmanto dainos susijungė su ignaliniečių Olgos ir Gintarės gitarų skambesiu. Pokalbių daug nebuvo, nes visos mintys į eiles sudėtos, bet „Baltojo balandžio“ vadovė Aldona Širvinskienė papasakojo apie humoro eilių konkursą, mat pakruojietė Karolina Kazlauskienė paskaitė labai jau linksmą eilėraštį.

Mūsiškis tautodailininkas Rimvydas Matijaška vasario nakties skaitymams dovanoms skyrė tris nuostabius drožybos darbus. Atrodė, sunku bus išrinkti verčiausius. Bet, paklausius moterų - bardžių dainų (Gintarės Lukijanskaitės ir Olgos Paukštienės), šmaikščių Karolinos Kazlauskienės posmų, abejonių nekilo. Jos išsivežė Rimvydo širdies šilumą. Beje, rėmėjų šis mūsų renginys taip ir neturėjo. Pagrindinis rėmėjas - „Marčiupio“ literatų šiluma ir Rimvydo tautodailės darbai. Tačiau renginyje dalyvavęs Anykščių rajono meras K. Tubis, atrodo, nenusivylė mūsų veikla, tikimės, kad rajono savivaldybei bus perduoti gražūs įspūdžiai ir kitais metais „Marčiupio“ vaga bus „gilesnė ir gausesnė...“ Dabar gi dovanoms dalinome mūsų literatų kūrybos knygas ir pažadus pas juos į svečius atvykti.

Ilga vasario naktis. Ilga, kai neturi poezijos, kai neturi šalia žmogaus TAU skaitančio eiles... Mes kūrybiniu džiaugsmu dalinomės iki paryčių - renginys tęsėsi 9 valandas. Ir nesvarbu, kad kai kurių laukė ilga kelionė namo - ignaliniečiai, kupiškėnai, pakruojiečiai namo neskubėjo.

Džiaugiamės visais, dalyvavusiais renginyje - ir skaitančiais, ir besiklausančiais. O ypač tais, kurie, pirmą kartą viešai dalinosi eiliuotomis mintimis. Ką gali žinoti, gal tai būsimi aktyvūs marčiupiečiai. Be Jūsų nebūtų ir Mūsų. Ir kai 2018-ųjų vasaris sužibs žvaigždėmis, tai gali būti, kad renginio dalyvių skaičius perkops šimtą. Nors iki šio skaičiaus nedaug betrūko ir šį kartą.

 

informacija iš http://www.silelis.res.lt


Irmos Randakevičienės ir Albino Kuliešio nuotraukos