Naujienos

Trys minutės vasario nakties emocijų

Praeis

Ir kodėl po galais
Šitaip dūšią suskaudo?
Nagi, niekis! Praeis.
Netgi akmenys rauda

Kai juos skelia perpus
Šaltas grūdintas plienas.
Aš žmogus, tik žmogus,
Ir jaučiuos kartais vienas

Likęs kalvėj nakčia
Kalti geležį karštą,
Kad kitiems, kas liks čia
Niekada neapkarstų

Anei žodžiai tarti,
Anei kvepiantis vynas.
Tad kol kas šioj nakty
Lieku būt nusiminus,

O kai rytas nušvis,
Saulė glostys vėl rūką,
Aš atversiu duris
Ir išbėgsiu padūkus

Palakstyt po laukus,
Gaudyt švilpiantį vėją...
Ach, šviesėja dangus!
Ir aušra jau artėja.

 

net

Išdykėlė

Nuraudo išdavikė pilnatis
Ir slepiasi už debesies kraštelio,
O ši naktis, nepaprasta naktis,
Svajas sparnuotas į padanges kelia.

Tik žiū, žvaigždė sužibo vandeny,
Ach! Ne žvaigždė, tai — tik mažutis lapas.
Tyku. Mielasis, tu tikrai meni,
Kaip laukiau čia tavęs aš Saulei tekant.

Dabar naktis — išdykėlė šviesi —
Ridena pilnatį puriais paklotais.
Saldi palaima tarpsta debesy,
Tad mes lig ryto neisime miegoti.

nes

Mažutė žvaigždutė

Lelijų žiedais sužydėjo naktiniai žibintai,
Tyla švelniai įsliuogė, gula ramybė kertėn.
Vasario danguj ryškios žvaigždės suspindo — nekrinta.
Tačiau, tau į širdį įkrito mažutė žvaigždė


Ir spurda tenai lyg atsakymo kokio ieškotų.
Nuščiuvo širdis neregėjusi šitiek šviesos,
Sušvito, atgijo slapčiausia svajonė svajota./ Laima Petronienė