Naujienos

Prakalbinta gamta

Visą sausį ir pusę vasario anykštėnai lankė fotografo Stanislovo Semėno nuotraukų parodą „Anykščiai žiemą, vasarą, pavasarį, rudenį“, veikusią Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos salėje. Vasario 12 d. susirinko pasidžiaugti parodos autoriaus talentu, kruopštumu, poezijos gamtoje pajautimu.


Stanislovą Semėną kalbino žurnalistas, muziejininkas, vaikystės kaimynas Tautvydas Kontrimavičius, apibūdinęs jį kaip talentingą anykštėną, kruopštų fotografą ir vaizdo poetą.

Anykštėnas iš talentingų žmonių giminės
„Anykščiai – jautrios, meniškos sielos žmonių kraštas. Vieni apdainuoja jį eilėmis. Jūs – akimis“, – anykštėno Algimanto Gudelio žodžiais iš parodos atsiliepimų knygos susitikimą pradėjo Tautvydas Kontrimavičius ir paieškojo Stanislovo Semėno talento ir pajautų sąsajų talentingos giminės kontekste.

Stanislovas Semėnas – anykštėnų siuvėjų Pranciškaus Semėno ir Rozalijos Vitkevičiūtės-Semėnienės pirmagimis. 1940 m. sausio 15 d. Anykščių parapijos metrikuose įrašyta jo tėvų santuoka. Tuokė vikaras Bronislovas Šateika, o metrikus surašė klebonas dr. Juozapas Čepėnas.

Jo seneliai: Juozapas Semėnas ir Agota Blažytė, Jonas Vitkevičius ir Domicelė Pavilonytė. Tarp liudininkų – Jonas Vanagas... Senelio Juozapo Semėno sesuo Veronika Semėnaitė, ištekėjusi už Jokūbo Ylos, užaugino sūnų Stasį Ylą (1908–1983) – žymiausią XX a. lietuvių kunigą kultūrologą ir publicistą, jis – Stanislovo antrosios eilės dėdė, tėvo pusbrolis.

„Anykščiai man – išskirtinis kraštas. Išvaikščioti visi Šventosios paupių ir Anykščių šilelio takeliai, pažįstamas kiekvienas jų linkis, savas kiekvienas akmuo, medis“, – kalbinamas sakė Stanislovas Semėnas ir pridėjo, kad be buvimo gamtoje jis turėjo ir kitų pomėgių. Išbandė save bėgiodamas, kilnodamas štangą, boksuodamasis, o šaškių turnyruose gynė ir Anykščių garbę. „Pakviestas šaškių turnyre ir dabar dar sudalyvauju“, – savo pomėgiais džiaugėsi parodos autorius.

„Man jis – kruopštaus atsakingo fotografo simbolis“
Taip apie Stanislovą Semėną sakė vakaro vedėjas. „Su juo sieju savo fotografijos pradžiamokslį. Kai man buvo 13 metų, o Stanislovui – 35-eri, jo pamokytas pirmą kartą nuspaudžiau fotoaparato mygtuką. Taip gimė nuotrauka, kurioje Stanislovas su dukra Skaive ant kelių“.

„Kai mes dar fotografavome su „Smena“, jis jau tada turėjo „Zenit“ ir kiek miego valandų paaukojo, „gaudydamas“ saulėlydžius... Jis vienas pirmųjų ryškindavo spalvotas skaidres ir darė spalvotas nuotraukas. Būtų įdomu pamatyti tuos darbus“, – taip parodos atsiliepimų knygoje įrašė gydytoja Ledina Kaladienė.

Profesionalus fotografas Alfredas Motiejūnas juokavo, kad nuotraukose nėra elektros stulpų, nors Stanislovas Semėnas tiek metų dirbo elektriku. Norintiems geriausiai nufotografuoti gamtą, jis siūlė eiti fotografuoti tada, kai niekas iš namų net nosies nekiša: per liūtį, darganą, speigą ar kepinant saulei. „Taip gimsta pačios geriausios nuotraukos“, – sakė Alfredas Motiejūnas.

Pats autorius buvo kuklus: „Džiaugiuosi, kad fotografijos mokiausi pas Izidorių Girčį. Šis tas išėjo. Nuotraukos vienos geresnės, kitos prastesnės. Dar svajoju surinkti ir žmonių portretų parodą“.

Gamtoje užfiksuota poezija
„Kaip gera, kai gamtoje randama ir užfiksuojama poezija. Nuotraukose yra jausmas. Kuo daugiau tokių akimirkų – Būties grožio ir Būties džiaugsmo akimirkų. Būkime!..“ – atsiliepimų knygoje įrašė rašytojas Vygandas Račkaitis.

„Įsižiūrėjimas, būdingas neskubančiam žmogui. Grožio ieškojimas tikrovėje, net ir ten, kur kitas įžvelgtų problemą ar netvarką“, – rašytojui antrino Tautvydas Kontrimavičius.

Keliaudami po parodą kartu su jos autoriumi, „apkabinome“ Anykščių apylinkes: nuspalvinom saulėtekius ir saulėlydžius, stebėjom potvynius ir atoslūgius, „išgirdome“ ledo lyčių pyškėjimą, pajusdami pirmuosius pavasario atodūsius, pasivaikščiojome taku, piešdami rudeninių lapų mozaiką, mėginome įminti dangaus paslaptį, pagauti liežuviais kylantį rūką, pajusti akmens šilumą, džiaugėmės Šilelio žaluma: „man atrodė, kad net oras žalias“, – įspūdžiu dalijosi parodos autorius.

Padėką už dovanotas akimirkas atsiliepimų knygoje įrašė anykštėnų Alė Tamošiūnienė: „Visi matom, stabtelim, praeinam, o Jūs padovanojot mums, priminėt, kiek aplink mus supa grožio, gėrio...“

O mokytojas Juozas Danilavičius kvieste kvietė: „Mielas bičiuli, eik į gamtą, kalbėkis su ryto rasa, su mažyčiu paukšteliu...“   Skaityti daugiau (.pdf 110 KB)

Bendruomeniška ir šeimyniška
Į susitikimą atėjusieji dėkojo už vaikystės prisiminimus, kaimynystę, bendravimą ir bendradarbiavimą, linkėdami autoriui išlikti savimi.

Dešimtmetė anūkė Emilija padėkai pasirinko ir padeklamavo Ramutės Skučaitės eilėraštį „Susapnuotas laikas“, o devynerių metų anūkė Smiltė meilę seneliui išreiškė prakalbindama pianiną. Vakarą uždarė gydytoja Ledina Kaladienė, prisėdusi prie pianino ir pakvietusi bendrai dainai, bei gitarą ištraukęs svėdasiškis bardas Algimantas Baronas.

Buvo šilta ir jauku. Padėka parodos autoriui Stanislovui Semėnui bei renginio vedėjui Tautvydui Kontrimavičiui už nuoširdumą, kruopštumą, įsižiūrėjimą bei grožio ieškojimą kasdienybėje.

Parengė:
Aušra Miškinienė,
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
direktoriaus pavaduotoja

Skaivės Meškauskienės nuotraukos