Marčiupio  klubo literatai Eskizų  pristatyme

Išvyka į "Eskizų" pristatymą Ukmergėje


"Marčiupio" klubo literatai „Eskizų“ pristatyme

Kovo 11-ąją, paminėję Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, ukmergiškiai gausiai rinkosi į kultūros centrą, kur vyko Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ pristatymas, kurį jau aštuonioliktus metus leidžia (pirmasis numeris pasirodė 1991 m.) grupė ukmergiškių bičiulių vadovaujama Vytauto Česnaičio. Tai ne tik storas, bet ir turiningas leidinys, pamėgtas ir žinomas skaitytojų visoje Lietuvoje.

Šventėje svečiavosi seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas, kuris pasiūlė visiems pasižiūrėti į savo batus, klausdamas ką ten matote? Mat, vieni ten mato prilipusį purvą, o kiti – žemę. Žemę, kuri mena praeitį.

„Ir nors mums siūloma nesikapstyti praeityje, bet mes kapstomės ir kapstysimės toje žemėje. Nekiekviename mieste išleidžiami tokie metiniai leidiniai, – sakė Arvydas Anušauskas. Kam rūpi šita žemė sužinos iš šio leidinio dar daugiau“.

O kraštietis Alfa Pakėnas personifikuoja – lygina „Eskizus“ su aštuoniolikmečiu jaunuoliu: „Eskizams“ jau 18 metų, jau galima sakyti – pilnametis. Išaugo tikru Ukmergės kultūros ženklu“.

Išties, „Eskizuose“ susilieja ir istorija, ir mokslas, ir menas. Didžioji dauguma almanacho publikacijų yra skirtos Ukmergės miesto ir rajono istorijai, iškilių kraštiečių pristatymui, jų biografijų ar veiklos faktams.

„Eskizų“ turinys padalintas į keturis skyrius.

„Ištakos“, šį kartą skirtos Lukinės dvarui, tuo papildant senosios Vilkmergės dvarų istoriją. Aprašoma dvarininkų Končių, 1831 ir 1863 m. sukilimų dalyvių ir rėmėjų, giminės ir jų dvaro istorija, biblioteka, dvare saugoti periodiniai veikalai. Labiausiai dėmesį patraukia Medardo Končios dienoraščio, kurį pradėjo rašyti sulaukęs 88-erių, fragmentai. Jame atsiskleidžia pagyvenusio žmogaus kasdienybė ir nauji duomenys apie Lietuvos dvarų kultūrą. Čia minimas ir vyskupas Antanas Baranauskas kaip geras draugas, kuris buvo apsistojęs kelioms dienoms Lukinėje ir laikė Siesikų bažnyčioje mišias prieš išvykdamas vyskupauti į Seinius. Kadangi, dienoraštis sunkiai įskaitomas, tai yra tik dalis išversto teksto, todėl „Eskizų“ kolegija prie jų dar tikisi grįžti kituose almanacho numeriuose.

„Įžvalgos“ skiriamos iškilių kraštiečių biografijai ir veiklos faktams. Skyrius prasideda nuo mūsų tautai skaudžių įvykių, pasakojimu apie Lietuvos partizanų vadą A. Morkūną-Plieną. Tada šoktelsim į 1988 m. rugsėjo mėn. 3 d. kada Ukmergėje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė sukvietė žmones į pirmąjį viešą organizacinį-steigiamąjį susirinkimą.

Naujojo almanacho numerio viršelius puošia tų metų lapkričio 12 dieną vykęs trispalvės iškėlimas virš Kultūros namų ir ukmergiškių mitingas.

Vytautas Česnaitis nagrinėja XXa. Ukmergės krašto teatrinės veiklos periodus ir šį kartą 1942-1944m. vokietmetis. O Edmundas Steiblys supažindina su XXa. Chorine veikla Ukmergėje.

Keletas straipsnių skirta chorvedžiui Adolfui Krogertui, kompozitoriui Povilui Dikčiui, bei vargonininkui, chorvedžiui Petrui Pelešynui.

Šiame skyriuje taip pat randame ir dienoraščio fragmentų su piešiniais, kurie supažindina su, tada dar būsimos, dailininkės Kazimieros Zimblytės jaunyste, gabumais ir, tuo laiku pavojingais, intarpais apie Tautą, Tėvynę.

Skyrius pabaigiamas Algirdo Ražinsko straipsniu apie Debeikių parapijoje gyvenantį, kino operatoriaus mėgėjo, fotografo, kryžiadirbio Broniaus Tvarkūno gyvenimą ir kūrybą. Straipsnis pabaigiamas Nijolės Paškauskienės nuotraukomis iš Broniaus Tvarkūno dirbtuvių.

„Raiškos“ skyriuje pateikiama originalioji kraštiečių kūryba. Čia randame 2008 m. literatūros konkurso „Žydinti vyšnios šakelė“ laureato Vytauto Jancikevičiaus kūrinių. Vincas Lukša haiku stilium dalinasi savo mintimis. Leonora Jankeliūnienė, Zita Bataitienė, Algirdas Ražinskas, Romas Raila ir kiti literatūros mylėtojai čia dalinasi savo kūrybinėm erdvėm. Tekstus papildo spalvotos paveikslų fotokopijos.

Dar viena publikacija šiame skyriuje, tai netikėtai, praėjusių metų spalio 18 dieną Anapilin išėjusio Algimano Kavaliausko “Nostalginis skaitalas mano klasiokams ir tiems, kas tai išgyveno”. “Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų.“ Kai nebuvo mobiliųjų telefonų, plastikinių butelių, automobiliuose nebuvo saugos diržų ir oro pagalvių, bet užtai koks buvo automobilio Moskvič-412 tiuningas!

„Tikram pasauly stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim“. Šie Algimanto Kavaliausko žodžiai lyg raginimas stebėti ir stebėtis.

Taigi, „Eskizų“ ketvirtas, paskutinis skyrius „Ženklai“ tarytum stebi ir verčia stebėtis jaunųjų kūryba. Jame yra jaunųjų kūrėjų eilėraščių, nuotraukų, piešinių, per kuriuos bendraujama su pasauliu savaip, neįprastai ir jautriai.

Mes turėjom galimybę susitikti su „Eskizų“ kūrėjais ir herojais – gyvais žmonėmis, kurie šiandien visa tai perduoda jaunajai kartai. Taip lietuviams grąžinama ir išsaugoma jų atmintis, kuri miršta su paskutiniais griūnančiais kluonais. Todėl kuo daugiau vertinsim šalia esantį už jo nuopelnus, už jo šypseną, tuo gražesnė bus Lietuva. Vytautas Česnaitis prisipažino, kad gali pasakoti iki vakaro apie tai kur atranda kultūros grožį. O surinktos medžiagos net nepavyko sutalpinti į šį numerį, todėl jau planuojami ir daromi nauji „Eskizai“.

Gyvenimas juda į priekį.

Zita Butkutė