Nuotraukoje laureatai (iš kairės) Rasa Jakiūnaitė,   Liubomir‘as Frankiv‘as, Teresė Tumėnaitė-Paberalienė   ir Vilniaus apskrities kultūros centro direktorė Birutė Kurgonienė.

XXVII Rytų Lietuvos literatų susitikimas ir dar vienas žingsnis „Gimtosiomis literatų pėdomis“

 

Rudeniniuose rūkuose paskendęs Vilnius nepaklaidino literatų, kurie smagiai klegėdami susirinko Marijos ir Jurgio Šlapelių memorialiniame muziejuje. Čia ir prasidėjo jau XXVII Rytų Lietuvos literatų susitikimas iš ciklo „Gimtosiomis literatų pėdomis...“ Šiame name, 1904 metų pavasarį, buvo įkurtas Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas. Spaudos draudimo metais knygynas ir Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo pagrindinės knygų slėptuvės, kurios aprūpindavo knygnešius. M. Šlapelienė labai brangino knygas ir troško, kad jos name būtų įkurtas muziejus. Jos svajonę išpildė duktė. 1996 metais, susigrąžinusi tėvų namą, padovanojo jį Vilniaus miesto savivaldybei su sąlygą, kad būtų įsteigtas Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus.

Vilniaus apskrities kultūros centro direktorė Birutė Kurgonienė pasveikino susirinkusius literatus ir paskelbė nelinksmas prognozes, kad šį centrą planuojama uždaryti. Tačiau kuriantys žmonės vilties nepraranda ir, pasak Birutės, susitiksime „kitu pavidalu“, tai yra po kitu pavadinimu.

Žinoma, visų labiausiai laukiama šio susitikimo dalis buvo jau XIII Rytų Lietuvos literatų konkurso rezultatų paskelbimas. Literatai kasmet turi progą pasivaržyti poezijos, prozos ir publicistikos žanruose. Šiemet, už konkursui pateiktus eilėraščius, pirmoji vieta buvo skirta Rasai Jakiūnaitei iš Ukmergės. Konkurso laureatu prozininku pripažintas Liubomir‘as Frankiv‘as, konkursui pateikęs knygą „Klaidžiojant vėjuose“, taip pat iš Ukmergės. Ir geriausia publiciste, už knygą „Partizano dukters dienoraštis“, tapo Teresė Tumėnaitė-Paberalienė, gyvenanti Vilniaus rajone. Vilniaus apskrities kultūros centro direktorė Birutė Kurgonienė laureatus apjuosė garbės juostomis.

Plunksnos broliai ir sesės iš Ukmergės šiemet buvo labai aktyvūs. Ne tik du pirmojo laipsnio diplomai šiemet iškeliavo į Ukmergę, bet ir visi antrojo laipsnio diplomai taip pat atiteko kūrėjams iš Ukmergės. Gintautas Vincentas Stankaitis – už poezijos rinkinėlį „Pokalbiai su Amžinuoju“. Zita Bataitienė – už publicistines noveles „Duoburys“. Kęstutis Griškevičius – už pluoštą istorinių rašinių iš ciklo, skirto Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui pažymėti. O trečio laipsnio diplomas buvo įteiktas Zuzanai Stundžėnienei, kuri konkursui pateikė dokumentines apybraižas „Liudijimas po genties medžiu“.

Gaila, kad Anykščių krašto kūrėjus šiemet atstovavo tik vienas Povilas Kulvinskas. Tačiau jo dalyvavimas konkurse neliko nepastebėtas ir už poezijos knygą „Žmogaus meilė“ buvo įteiktas trečiojo laipsnio diplomas.

Atvykę komisijos nariai džiaugėsi kartu su nugalėtojais ir skatino labiau stengtis tuos, kurie šiemet dar nebuvo įvertinti. Poetas Laurynas Rimševičius entuziastingai paskaitęs po vieną visų dalyvavusių eilėraštį, pridūrė: „Poetu būti geriau nei Seimo nariu, nes poetas niekada nebus atleistas iš darbo. Jis rašys, rašys ir rašys“. O poetas Vacys Reimeris pabrėžė, kad jį labai nustebino, jog tikrai iš didelės gausybės, tiek daug puikiai rašančių. Komisijos pirmininkas Aleksandras Šidlauskas, pastebėjęs, kad daug teisininkų tampa poetais, pasakė: „Visi poetai, prozininkai ir eseistai turi tapti teisininkais teisdami savo kūrinius“.

Tikriausiai, būtų gerai tapti savo kūrinių teisėjais, tačiau, kuriantis žmogus, dažniausiai, visą gyvenimą išlieka ieškotoju. Tą puikiai atskleidė viešnagė Vinco Mykolaičio-Putino bei Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniuose muziejuose ir pažintis su šių garsių žmonių gyvenimais bei veikla.

O pasakojimą iš kelionės „Gimtosiomis literatų pėdomis“ noriu užbaigti Birutės Kurgonienės žodžiais:

„Nesu aš tobula, nes norisi pasakyti niekšui, kad jis yra niekšas, vagiui, kad jis – vagis, išdavikui, kad jis – išdavikas... Tik mylėdamas gali kariauti, nes jeigu nėra meilės, tai tu jau neefektyviai trenki iš tos patrankos“.

Zita BUTKUTĖ