Žodis poetei Akvilei


Poetinio meno magija slypi trijose šventovėse. Vienoje atliekama išpažintis. Akvilės išpažintis tokia nuoširdi, nors gana paprastutė, kaip ir daugumos lietuvių kaimo moterų, vaikystėje valgiusių forminę duoną ir gyvenusių tarybiniame „rojuje“, bet sugėrusių mūsų tautos dvasingumą, su motinos pienu įčiulpusių pačias gražiausias moteriškumo spalvas.

Vaikystė nepripažįsta skanaus maisto, gražių drabužių, išpuošto buto, prabangių automobilių, jai svarbiausia motinos meilė, tėvo nuolatinis artumas: Su manim tu kiekvieną minutę/ Ir eini, ir kalbi, ir juokies... Kai to sotu, vaikystė krykštauja, jai linksma. Bet „Buvo laimė lengvutė/ Tarsi pienės pūkelis...

Tik vaikystė tokia trumputė, ir Akvilės laimės akimirkos tetruko: „Tiktai vieną dienelę, / Valandėlę trumputę...

Paauglystės metais akys praregi, paauglius užgula tėvų nešama našta, ypač paaugliai skaudžiai pergyveno sovietinę bjaurastį. Net Sniečkaus augintinis Štromas, klausinėjo sekretorių: „Kodėl mes negyvename kaip Amerikoje, kodėl nevažinėjame tokiais automobiliais?“

Sekančioje šventovėje atgailaujama. Dažnai poeto atgaila sukrečia skaitytoją, verčia silpnesnį ašarą išspausti. Akvilės atgaila tokia artima skaitytojui, tokia priimtina, kad ir pačiam kyla noras už daug ką atgailauti. Kiekvienas yra daug bloga padaręs sau ir kitiems. Atgaila – tai kančia, savęs nubaudimas.

Paklausykime Akvilės širdies balso: „Pokalbis su širdimi“/ Juk sudeginom viską žarijų duobėj,/ Drebulėlių vėsa sušaldėm./ .... Plak mane žodžiais/ Lyg dilgėlėm,/ Žvilgsnį lyg akmenį sviesk./ Viską priimsiu,/ Viską iškęsiu.../ Girdyk mane neapykantos,/ Keršto, patyčių/ Lašais.

Gal verkiau, gal šaukiau, gal juokiaus –/ Tik naktis ir beržai tegirdėjo./ Į gabalus širdį draskiau, / Kai paguodžiančio žodžio reikėjo.“

Trečioje šventovėje kiekvienas kūrėjas gauna Dievo dovanų. Tik menininką ne eiliuotoją Dievas apdovanoja pačia vertingiausia dovana PRANAŠYSTE.

Tikrasis menininkas apie ką bekalbėtų, apie bitutės skrydį ar Pilėnų gynėjus, jo žvilgsnis nukreiptas į tolį.

Akvilė kalba apie tremtį, jos smerkimas kviečia atkurti tiesą ir teisingumą.

Sugrįžai.../ O namai nebe tavo, / Kiemo obelys senos/ Ne tavo./... Net nukritusios kriaušės/ Pakelt neišdrįsai./ Ne tavo

Rašydama skaudžius žodžius apie praeities gajumą skandinti savo neviltį, džiaugsmą, liūdesį taurelėje, Akvilė įspėja: „Girta tauta lengvai paklūsta,/ Paskui taurelę sekdama./ Ir krintant lapams, medžiams džiūstant,/ Į pelkę grimzta Lietuva./ Ir prigijo iškilmingas melas,/ Nėra to, ko negalėtum vogti.“