Kas švyti vasario nakties danguje...

Kas švyti vasario nakties danguje...


Jau penktą kartą Anykščių krašte vasario nakties skaitymams susirinko literatūros mylėtojai iš visos Lietuvos.


Nors vasario nakties žvaigždės ir mėnulio pilnatis pro debesis tapo nematoma, bet kuriantis žmogus pats turi ir dalinasi mažais šviesuliukais. Jau penktą kartą Anykščių krašte vasario nakties skaitymams susirinko literatūros mylėtojai iš visos Lietuvos.

Maža koplyčios erdvė tą naktį talpino daugybę širdžių, minčių ir kūrybos. Žinodami, kad mūsų svajonės, troškimai ir norai neturi ribų, galėjome tik atsidusti: „Ach, jei tik mes turėtume galią ištempti laiką...“


Tačiau tokios galios mums neduota. O pamatyti ir išgirsti norėjome jus visus.

Turgavietėje

Pro spūstį žmonių, pro krepšius
Į mažą turgavietę braunuosi.
Lyg obuolius pirksiu gražius
Aš kaimiško rudenio gaudesį.

Nupirksiu rasotas lankas –
Žalmargė šiurkštokai man lyžteli.
Miškų samanotas duknas...
O spanguolės šaukia man „Grįžtelki“

Štai pilną pintinę nešu
Užmigusių bičių alsavimo.
Kokia aš turtinga esu!
Pirkau ne kas dėvima, avima.

O tai, ką prarasti sunku,
Lyg amžiną laiko virpėjimą –
Iš linksmo senuko akių
Pirkau ryto saulės tekėjimą.

Akvilė Žąsinaitė


Mūsų kraštietė Akvilė Žąsinaitė išėjo į priekį laikydama rankose ką tik išleistą eilėraščių knygelę „Rudeninis laiškas“. Šioje knygelėje jos sudėti spindulėliai, kuriuos rinko eidama per gyvenimą, kartais skaudžiai sminga į širdį primindami išgyvenimus, o kartais lyg jaunystės eleksyras atgaivina nuvargusį gyvenimą. Ir labai smagu, kad autorė, suradusi ir nusipirkusi „ryto saulės tekėjimą“, panoro jį padovanoti visiems. Šio vakaro svečiams ji dovanojo savo pirmąją eilėraščių knygutę „Rudeninis laiškas“.


Su Rokiškio krašto literatais užsimezgusi graži draugystė kiekvieną kartą pradžiugina. Posmai ir mintys dvelkia šiluma, lyg jie patys būtų atvykę iš saulėtų šiltųjų kraštų.

O kaimynai iš Ukmergės atvyko plačiai šypsodamiesi ir nešdami sunkų siuntinį iš savo krašto. Perskaitę tikslų gavėjo adresą, įteikė pakuotę Algirdui Ražinskui. Taip taip, ne vienam anykštėnui suspurdėjo širdis, tai jau pažįstamas ir visada laukiamas naujas „Eskizų“ numeris.

Darbštūs ukmergiškiai ne tik kitų kūryba domisi ir ją skleidžia, bet ir patys savo kūrybos perliukais pamalonino klausytojus.

 


Beje, turime prisipažinti, kad vasario nakties skaitymai tampa nevaldomi, tai yra, šių skaitymų jau neberiboja Lietuvos Respublikos sienos. Šią naktį Gabija Vieleniškienė-Bulanavičiūtė, gyvenanti Italijoje Bergamo mieste, o šiuo metu viešinti Lietuvoje, pirmą kartą aplankė ir Anykščius. Anykštėnai ir svečiai turėjo galimybę pasiklausyti italų kalba skaitomos poemos „Reqviem“. Su šia poema Italijoje vykstančiame konkurse (2004 m.) autorė laimėjo antrąją vietą – sidabrinę plunksną. Nors italų kalba skaitoma poema ir gražiai skambėjo, tačiau lietuvių kalba praskynė šiai poemai kelią ir į mūsų širdis.


Tačiau ne tik italų kalba mums pasirodė „neįkandama“. Gražia Ignalinos krašto tarme prakalbęs Gaudentas Kurila, daugelį privertė nusistebėti, kad nesuprantam ir lietuviškai.


Ach, ta mūsų kalba, tokia artima ir kartais nesuprantama. Bet tik kalba yra tas kelias, kuriuo ateiname į kito širdį. Ir kaip gražu, kai tas kelias šviečia mažyčiais šiltais spindulėliais su laukimo ir ilgesio pašvaistėmis.

Siūlau pasigėrėti mūsų viešnios iš Italijos Gabijos Vileniškienės-Bulanavičiūtės ištrauka iš „Odės nepriklausomybės dvidešimtmečiui“:

Gavau iš klebono žinutę, joje du žodžiai: „Kada grįši?“ nežinau, ar jis gavo iš manęs žinutę, bet atsakymą aš parašiau tą pačią naktį, paskaičiavau...

„Dar keturis kartus
Sudils mėnulis
Ir aš jau krausiuosi kuprinę.
Ankstyvą rytą
Aušrai vos išaušus,
Nusišypsosiu San Mikelės varpui
Linksmai pamosiu palmei
Prie namų
Ir mažą miegantį miestelį
Apkabinsiu
Suspaudus rankoj virpančioj
Medinius rožinio karolėlius
Pasuksiu greitkelin –
Venecija – Milanas.
Ir jau tada,
Kada matysiu
Kaip kilometrus
Link Lietuvos
Greitieji ratai ryja,
Aš pirmąkart
Po daugelio dienų
Šnabždėsiu jau

Ne „Padre nostro“
Bet „Tėve mūsų“
Ir „Sveika Marija“.

*** *** ***

Kun. Justo Jasėno sveikinimas literatams


Mieli Literatai, mieli kūrybinio Žodžio bičiuliai,

Noriu iš visos Širdies pasveikinti Jus, šiandien susirinkusius po senosios koplyčios skliautais pabūti Žodžio artumoje. Paprastai ir taip tikroviškai pabūti su muzika, su tyla, su jausmais, su žmonėmis, su gyvenimo keliu. Juk tų dalykų labiausiai ilgimės, labiausiai trokštame. Taip norisi pakelti akis Dangun, pakelti akis į platybes, pajusti vasario tėkmę. Pajusti, kad tiesiog gyvenam, kad būnam, kad tiek daug gerų žmonių ir žodžių šalia mūsų.

Tegul Žodis gyvena Jūsų darbuose ir poilsyje, šventėse ir rūpesčiuose. Tegul Jis gaivina, atnaujina ir įkvepia. Žodis, toks trapus ir jautrus, prašosi didelio dėmesio ir nuoširdumo. Kaip ir žmogus. Būkite su Žodžiu ne tik šiame kūrybos ir pasidalinimo vakare, bet ir kasdienybėje. Vis galvoju, kad būti su Žodžiu, apsikabinti Žodį yra taip sakralu ir taip intymu, kad toji tikrovė primena atėjimą prie altoriaus, primena žmogaus ir Dangaus amžiną draugystę.

Atleiskite, kad negaliu būti drauge su Jumis. Labai Jūsų pasiilgau, visada prisimenu. Šį vakarą galvosiu apie Jus.

Ežerų mieste – Zarasuose daug sniego. Labai gražus ir poetiškas vasaris. Žvejai ištraukia pilnus tinklus stintų iš Zaraso ežero gelmių. Tikiu, kad gera ir šventiška Anykščiuose. Būkite laimingi.

Zarasai,
2010 metų vasario 26 diena

Iš Širdies apkabinu –
Kun. Justas Jasėnas

 

Parengė Zita Butkutė

Nuotraukos Dainiaus Žąsino