Po rugpjūčio dangum atvažiuok Sūduvon

Po rugpjūčio dangum atvažiuok Sūduvon


Jau saulelė į rudenį brenda,
Auksu tviska rugių pradalgiai.
Mūza seka svajingą legendą,
Kaip gimtinę palieka gandrai.

Po rugpjūčio dangum atvažiuok Sūduvon,
Verski lapą poezijos knygos.
Čia po medžiais plačiais pasitiksim dainom
Ir klausysim bičiulių kūrybos.

Laužas liepsnos, šildys sielą žmogaus,
Eilės liesis Šešupės krantais.
Draugų būry veidu šypsena plauks,
Lūpom švelniai eilėraštis žais.

Po rugpjūčio dangum atvažiuok Sūduvon,
Verski lapą poezijos knygos.
Čia po medžiais plačiais pasitiksim dainom
Ir klausysim bičiulių kūrybos.

Drąsiai klajosim eiliuotais keliais,
O posmus maitins žodžių pievos.
Dzūkai tribūnoj aukštaičius pakeis,
„Cy bralių“ eiles skaitys liepos.

Po rugpjūčio dangum atvažiuok Sūduvon,
Verski lapą poezijos knygos.
Čia po medžiais plačiais pasitiksim dainom
Ir klausysim bičiulių kūrybos.

Ričardas Jurgelevičius, 2010

Šiais gražiais posmais Marijampolės žemėje, „Poezijos parke“, vieni kitus pasveikino šeimininkai ir svečiai. Rugpjūčio 21 d. jau penktą kartą organizuojamą poezijos šventę, pavadintą „Po rugpjūčio dangumi“, pradėjo šeimininkai – literatų klubas „Sietuva“. Mero atstovė Aurelija įteikė šventės organizatoriams varpą, kad būtų lengviau visus į šventę sukviesti.

Šermukšnis savo raudonom uogom jau rimavo apie rudenį, o šeimininkai ir svečiai vasariškai dalijosi gera nuotaika. Čia susirinko literatai iš Elektrėnų, Prienų, Jurbarko, Varėnos, Alytaus, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio. Net iš Ukmergės, Anykščių ir Biržų svečių prigužėjo. Eilių įvairovė neleido nuobodžiauti. Džiugią nuotaiką nešė ir dalino kiekvienas: čia baltosiom eilėm, čia satyra. Ir šypsojomės, ir liūdėjome, ir kvatojome. Visko ten buvo ir visi labai išradingai jausmų stygom grojo, priversdami pamiršti, kur esame ir kiek laiko praėjo tame nuostabiame gamtos kampelyje.

Žmogaus rankų išdailintą slėnį prie Javonio upelio puošia skulptūra „Šešupė“. Prie jos ir fotografavomės.

Iš tiesų, besiklausydama lyriškų posmų dažnai akimis sūpavau žilvyčius. Ir net nežinau, ar upelis Javonis, ar aukštieji svyruokliai, ar poezijos įvairovė labiau siūbavo, sūpavo ir nešė kaip lengvą baltą debesėlį į nežinomus saulėtus tolius. Kartais suulbavusi fleita taip primindavo paukščius, kad net tikrieji giesmininkai pritildavo jos klausydamiesi. Nepastebimai praslinko laikas ir visi stebėjomės, kad tai įvyko taip greit. Bet kai susirinkę prie gausiai nukrauto vaišių stalo, truputį užkandę, pradėjome dalintis įspūdžiais, supratau: per mažai, per mažai buvo laiko.

Joks varpas nesuskambės taip kaip pati šventė, suradusi atgarsį svečių širdyse ir pasklidusi po visą Lietuvą. Ir Anykščių literatų klubas „Marčiupys“ dėkoja marijampoliečiams už puikiai suorganizuotą šventę ir visiems svečiams už pasidalintas eiliuotas šviesos kibirkštėles. Žėrėkite tomis kibirkštėlėmis ir džiuginkite aplinkinius.

Zita Butkutė