Karolio Širvinsko premija – marčiupiečiui

Karolio Širvinsko premija – marčiupiečiui


Jau septintąjį kartą įvyko poezijos šventė „Baltasis balandis“ Karolio Širvinsko premijai gauti, šįsyk į Palėvenės dominikonų vienuolyną Kupiškio rajone sukvietusi arti pusę šimto literatų poetų ir poezijos mylėtojų.

Karolis Širvinskas – dvasininkas, dailininkas, literatas poetas, kuriam gyventi buvo lemta vos 21-erius metus. Jo eilėraščiuose persipina lemties ir amžinybės motyvai.
Motina Aldona Širvinskienė žuvusiam sūnui atminti įkūrė labdaros ir paramos fondą „Baltasis balandis“, įsteigė K. Širvinsko vardo premiją, rengia poezijos šventes, į kurias sukviečia įvairių rajonų bei miestų literatus.

Šįsyk į šventę Palėvenės vienuolyne Kupiškio rajone suvažiavo arti pusę šimto literatų poetų ir poezijos mylėtojų iš Biržų, Panevėžio, Rokiškio, Utenos, Noriūnų, Subačiaus, Šimonių, Skapiškio, Kupiškio, Svėdasų ir Anykščių.
„Marčiupio“ klubui atstovavo literatai Dalius Baltranas ir Raimondas Guobis, bardas Vidmantas Plėta bei klubo koordinatorė Aušra Miškinienė.

Poezijos konkurse savos kūrybos eiles skaitė 23 literatai.
Kol Vertinimo komisija (pirmininkė Kupiškio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Lina Matiukaitė) tarėsi ir vertino, marčiupiečiai Dalius Baltranas ir Raimondas Guobis šventės dalyvius supažindino su dominikonų ir Palėvenės istorija.

Karolio Širvinsko premijos laureatu vienareikšmiškai pripažintas marčiupietis Dalius Baltranas.

Padėkos raštais apdovanoti jautriausiai, nuoširdžiausiai, išraiškingiausiai eiles skaitę literatai, tarpe jų – Alma Švelnienė (Svėdasai), bei „Baltojo balandžio“ fondo pagalbininkai.

Po pertraukėlės visus pakvietė vaišių stalas, vėl skambėjo eilėraščiai ir dainos…

Skaitytojui dėmesiui - Karolio Širvinsko premijos laureato Daliaus Baltrano eilės - puikus tradicijų ir naujovių derinys.
Dalius Baltranas

Mieste
Mano mieste,
Kaip ilgai tavęs nemačiau,
Oi kaip ilgai –
Visas mėnuo praslinko lyg šimtmetis.
Kai išvydau tave,
Mano akys prasižiojo lyg žvėrys
Ir savo bedugniais nasrais
Rijo tavo dulkes ir akmenis,
Tavo begalines sienas namų,
Tavo bokštų auksą ir geležį.
Mano mieste,
Kaip ilgai tavęs negirdėjau,
Oi kaip ilgai –
Kai užgirdau tave,
Mano ausysna kaip plačiajuosmeniuos ąsočiuos
Tekėjo upeliais tavo žodžiai ir giesmės,
Tavo maldos ir keiksmai,
Tavo varpų dainos ir kačių žviegimas,
Tavo gatvių kriokimas ir tylėjimas kapinių.
Mano mieste,
Kaip ilgai tavim nekvėpavau,
Oi kaip ilgai –
Kai užuodžiau tave,
Mano šnervės išpampo lyg katilai
Ir ilgasienėm plačiadugnėm žiaunom
Žiaumojo tavo gatvių tvaiką ir parkų gaivumą,
Siurbė tavo šiukšlynų smarvę ir bažnyčių smilkalus,
Laižė tavo namų dusulį ir vėjų nešamas dulkes,
Ragavo tavo gėlynų saldėsį ir krintančių lapų rūgštimą.
Mano mieste,
Kaip ilgai tavęs nelytėjau,
Oi kaip ilgai -
Kai paliečiau tave,
Mano kojos insispyrė akmenin tavo gatvių
Ir plačiapėdėm arklio kanopom
Šuoliavo, bildėdamos tavo takais, takeliais ir laiptais,
Tavo upės krantais ir kabančiais tiltais,
Tavo parkų keliais ir išniekintom dykvietėm.
Mano rankos ir pirštai,
Kaip uosio šakos, apžėlę amalo lapais,
Grabaliojo tavo dūlančių sienų atviržaizdes,
Rinko gatvių dulkėsna numestas plunksnas balandžių,
Tapšnojo tavo medžių drevėtuosius stuomenis.
Mano lūpos, pritvinkę raudono vynuogių vyno,
Čiulpė tavo soduos prinokusius vaisius,
Ir lyg jaunuolis, pasiilgęs seniai nematytos jaunosios,
Bučiavo dūlančius slenksčius bažnyčios.
Mano mieste,
Kaip ilgai galvojau apie tave,
Oi kaip ilgai -
Mano mintys, pavirtę juodvarnių ir balandžių pulkais,
Kasdien sklando virš tavo bokštų,
Virš suodinų stogų,
Slankioja virš slėniu šliaužiančios upės.
O pavargę sutūpia parkuos į subrendusias liepas,
Lenda į dulkėtas pastoges.
O išalkę ieško išėdų ir trupinių
Purvinuos gatvės pasieniuos ir akmeninėse aikštėse.
Mano mintys, pavirtę pilkais debesim,
Sklendžia viršum tavo susiraukšlyjusio veido,
Iš aukštybių žvelgia į tavo pavargusias senio akis,
Kurios naktį suliepsnoja tūkstančiais gatvių žibintų,
Žvelgia į tavo išsišovusius skruostus,
Kojom atsispiria nuo tavo kaulėtų kalvagūbrių
Ir apsunkę žemėn iškrinta lietum.
Mano mieste,
Tu man niekuomet nepriklausei,
Kaip žemvaldžiui dvaras.
Bet aš tau priklausau,
Kaip patricijui jį mylintis vergas.
1999.09.17-21
Kavarskas – Vilnius

************************* *************************************
Tik
Sapnuose
Taip lengvai atsispiriu,
Atšokstu nuo žemės,
Lyg būčiau vėjo kutenama
Kovarnio plunksna,
Sklendžiu į dangaus kosminę gelmę,
Giliai dūsauju,
Bekūnėmis rankomis
Glostau debesų kūnus
Ir nužvelgiu į po kojomis
Nusidriekusius ežerus, miestus, miškus...
Puikuojuosi savo lengvumu,
Didžiuojuosi skrydžio stebuklu
Prieš pastėrusius žmones,
Rėpliojančius ant akmens grindinių,
Ropojančius ant žemės molio,
Mojančius dulkinomis rankomis
Sugrįžti,
Atgal,
Ant žemės molio, akmens, drožlių ir purvo...
Užklumpa rytas,
Drioksteli Saulė šviesa.
Išsigąstu,
Nenoromis krentu
Kniūpsčias ant patalo žemės,
Lyg būčiau dievų mėtomas
Žaidimų akmuo.
2008.12.02
Vilnius
************************* *************************************
Poezijos šventės „Baltasis balandis“ partneriai – Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka ir rajono literatų klubas „Marčiupys“, vykdantis projektą „25 literatų klubo „Marčiupys“ gyvavimo metai“.

Parengė
Aušra Miškinienė,
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
Bibliotekos įvaizdžio kūrimo skyriaus vedėja,
Anykščių rajono literatų klubo „Marčiupys“ koordinatorė

Daliaus Baltrano ir Raimondo Guobio nuotraukos