Literatas Aleksas Navickas

 Pro memoria. Literatas Aleksandras Navickas

 

2011 m. gruodžio 19 d., baigdamas 83-uosius metus, Anykščiuose mirė Baranauskų giminės ainis, literatas poetas ir prozininkas Aleksandras NAVICKAS (1928-2011).

Poeto ir vyskupo Antano Baranausko sesers Rozalijos Zlatkuvienės proanūkis Aleksas, gimęs per pačias Kalėdas ir vaikystę praleidęs Pavartyčiuose (Radviliškio r.), nuo mažens žinojo ir brangino savo kilmę, jautė prigimtinį potraukį skaityti ir kurti. Tačiau negailestingas likimas, iš pradžių palikęs jį vienturčiu, paskui – našlaičiu be tėvo, o galiausiai – ir be pokario metais išdraskytos gimtinės, ilgam užkirto kelius į kūrybos pasaulį.
Kelis dešimtmečius jis pirmiausia rūpinosi, kaip įgyti prozišką buhalterio ar agronomo specialybę, kaip įveikti valdžios trukdymus gauti geresnį darbą ir uždirbti daugiau duonos šeimai – medikei žmonai Birutei ir dviems augantiems vaikams. Tik būdamas jau vyresnio amžiaus, prie pensijos artėjantis Anykščių kelių tarnybos meistras, Aleksas rado jėgų ir noro tęsti tai, nuo ko jaunystėje buvo atsižadėjęs, – vėl ėmė rašyti.
Vyresniame amžiuje pasiliejusios Alekso eilės pasižymėjo jo bendraamžiams patraukliu tradiciniu ir sklandžiu eiliavimu bei tematika. Sklandžia kalba parašytuose prozos kūrinėliuose Aleksas derino savo gyvenimiškąją patirtį ir lakią fantaziją.
Nuo 1997 m. jis parašė ir išleido dvi apsakymų bei šešias eilėraščių knygas, o į paskutinįjį memuaristinės prozos rinkinį "Metai – tartum viena diena" sukaupė prisiminimus. Ją baigdamas, 2010-ųjų rudenį Aleksas įrašė paskutinius sakinius: "Kai nueinu į kapines aplankyti savo tėvų kapo, užsuku prie buvusio mano Mokytojo Domo Kazlausko ir jo žmonos amžinojo poilsio vietos. Tada prisimenu prieš daug metų pasakytus jo žodžius: "Kopk į kalną ir neatsigręžk". Taip, Mokytojau, aš visą savo gyvenimą kopiau, norėdamas pasiekti tą "Laimės Žiburį". Tačiau jis man taip ir liko utopinis – nepasiektas... Džiaugiuosi tik tuo, kad sugebu nesuklupdamas žengti man skirtu keliu".
Neklupinėdamas ir nepataikaudamas Aleksas žengė į literatūrinės kūrybos erdvę tik tada, kai jau galėjo rašyti tai, kas spaudė širdį autentiškais išgyvenimais. Jis buvo vienas iš pirmųjų 1981 m. pavasarį Anykščiuose pradėjusių burtis literatų, paskui – vienas iš pirmųjų Anykščių literatų klubo "Marčiupys" narių. Sukaupęs turtingą retų knygų biblioteką, jis noriai dalijosi šiuo savo turtu su anykštėnais, buvo nuolatinis L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos renginių dalyvis.
Orus ir nuoširdus, tvirtas ir bemat sugraudinamas, susimąstęs ir be galo rūpestingas vyras ir tėvas – Aleksą iki paskutiniųjų gyvenimo dienų lydėjo tokie kontrastingi ir vienas kitą papildantys jo būdo bruožai, kad jis liks anykštėnų atmintyje kaip viena spalvingiausių XX a. pabaigoje nušvitusių krašto kultūros asmenybių.
Su Aleksu Navicku bus galima atsisveikinti Anykščių laidojimo namų didžiojoje salėje gruodžio 21-23 dienomis. Gruodžio 23-ąją jis bus palydėtas į Anykščių naująsias kapines, kur ilsėsis Amžinybėje šalia motinos ir jį užauginusio patėvio.
Anykščių kultūros bendruomenė