SVEIKINAME

 

Literatei, tremtinei Bronei Andriškevičiūtei-Kundrotienei balandžio 4 d. sukanka 80 metų.

Literatė gimė Šventupio k. (Anykščių r.), augo penkių vaikų šeimoje su dviem broliais ir dviem seserimis. Mokėsi Šventupio, paskui Žaliosios (Anykščių r.) pradžios mokyklose, Vyžuonų (Utenos r.) progimnazijoje.


Nuo 1946 m. motiną suėmus ir įkalinus, o tėvui su kitais vaikais slapstantis nuo tremties, gyveno namuose tik su senele Ona Baltaduoniene.1948 m. gegužės 22 d. B. Andriškevičiūtė kartu su senele O. Baltaduoniene buvo ištremta į Polsotnės kaimą (Talcų r., Irkutsko sritis, Sibiras, Rusija). Iš ten 1948 m. rudenį ji pabėgo į Lietuvą, slapstėsi pas gimines ir pas nepažįstamus žmonės, visur tik trumpam ir slapčia prisiglausdama, kol 1949 m. rudenį vėl buvo suimta, pusmetį kalinta Utenos kalėjime. 1950 m. pavasarį Ypatingojo pasitarimo Maskvoje ji buvo nuteista trejiems metams nelaisvės lageryje už pabėgimą iš tremties ir visam gyvenimui tremties į Sibirą.1950 m. birželį-rugsėjį ji buvo kalinama Vilniaus Lukiškių kalėjime, paskui įkalinta Nachodkos lageryje prie Vladivostoko (Tolimieji Rytai, Rusija), dirbo sunkius krovikės darbus. Atlikusi bausmę, nuo 1952 m. ji įsikūrė tremtyje Usoljės-Sibirskoje gyvenvietėje (Irkutsko sritis, Rusija), kur buvo pasmerkta amžinai tremčiai, dirbo pardavėja, sąskaitininke, katilinės motoriste.
1955 m. gruodžio 18 d. atgavusi laisvę, 1956 m. gegužę B. Andriškevičiūtė grįžo į Lietuvą.
Nuo 1960 m. B. Kundrotienė gyvena Anykščiuose, dirbo kirpėja, kol išėjo į pensiją.
B. Kundrotienė yra savamokslė literatė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė.
Nuo vaikystės ji rašo eilėmis ir proza, kūryboje daug autobiografinių motyvų. B. Kundrotienės eilėraščiai gimsta spontaniškai, atspindėdami autorės emocinę būseną ir nepaisydami normatyviosios eilėdaros ir gramatikos.