Paminėję Stepą Zobarską svėdasiškiai bičiuliausis su Niujorku?
 

Šeštadienio popietę Svėdasuose paminėtos kraštiečio, rašytojo Stepo Zobarsko 105-osios gimimo metinės, prisimintas jo gyvenimo kelias, mokslai, kūryba, svėdasietiški vaizdiniai bei tarmės ypatumai joje. Užbaigoje bibliotekos vaikučių teatras suvaidino vaizdelį „Riestaūsio sūnus“.

Meno galerijos salikė prigužėjo pilnutėlė, viltingai spinėjo daug jaunų veidų, rimtai nusiteikę sėdėjo vyresnieji, kurių tarpe ir keletas S. Zobarsko gatvės gyventojų. Šioje gatvėje piliečiai iškėlė ir valstybines vėliavas ir net apie tai, kad gal verta pradėti bičiuliautis su tolimuoju Niujorku - ten rašytojas praleido paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius. S. Zobarsko biografiją priminė, apie jo nelengvą vaikystę Pamalaišio kaime, kelią į šviesą - mokslus vietinėje pradžios mokykloje, Rokiškio gimnazijoje, ypatingą motinos rūpestį, studijas Paryžiuje, darbus ir kūrybą kalbėjo šių eilučių autorius.

Prisiminė ir tai, kad sovietmečiu S. Zobarskas buvo visai neminimas, sovietų ignoruojamas, mat Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje, JAV. Prisiminė ir rodė pirmąją dar apie 1988 m. perskaitytą šio kūrėjo knygą - 1946 m. Tiubingene išleistą novelių rinkinį „Savam krašte“ ir vardijo ten surastus svėdasietiškus vaizdus: miestelio su kooperatyvo „Viltis“ parduotuve paveikslą, moksladraugį išdykėlį Juodelį, mokytoją Šilinį, naujakurį Davainį, Masiulį, Gimbutį, po Savičiūnų laukus klajojantį klarnetistą Valentiną, nuo aukšto kraigo besižvalgančius stogdengius, debesingą dangų ir tolumose spindinčius Salų, Kamajų bažnyčių bokštus. Apie ilgesį, Niujorką, bei prie rajono prisiglaudusį parką, kur po berželiais stabtelėjęs galvojo apie tėviškę.

Kraštietė, dr. Dalia Dilytė-Staškevičienė pastebėjo, kad S. Zobarsko raštuose gausu svėdasiškiškai kalbai būdingų žodžių, jais gėrėjosi ir savosios tarmės nepamesti skatino. Zabarskaičia, sūriokas, berniokas, lydys, kupetys, debesys, šnioryti, šlajuoti, naktigultas, atakaita... Ar gi ne gražu? Bet nyksta ir tokie žodžiai, kaip nyksta ir Lietuva.

Pamokantį S. Zobarsko kūrybos vaizdelį, „Riestaūsio sūnus“ suvaidino bibliotekos vaikų klubo „Šypsenėlė“ vaidilos. Apie vienturtį, gražuolį kiškelių šeimos sūnų, kurs kuo būti nežinojo, griebėsi to ir ano, tingėjo, nei jokio amato neišmoko, kol galiausiai gyvenimo vargų prispaustas sugrįžo į mokyklėlę, suprato, kad be mokslo laimingo gyvenimo nebus. Gražu, gražiau, gražiausia, kai taip meniškai susipažįstama su kraštiečio kūryba ir gyvenimo išmintimi.

Plojimai, šypsenos, laimingai graudus džiugesys ir išsiskyrimas iki kito prasmingo susibūrimo.

Raimondas Guobis