Angelas ant sniego

Graži žiemos diena. Be vėjo. Sniegas tviska visomis vaivorykštės spalvomis. Susimąsčiusi žingsniuoju gatve.

Atsipeikėjau iš susimąstymo, kai pamačiau ant sniego berniuką. Jis gulėjo aukštielninkas. Priėjau arčiau ir berte pabėriau klausimus: “Kas atsitiko? Kodėl tu guli? Ar nebijai peršalti?“

Išgirstu rimtų rimčiausią atsakymą: “Aš darau angelą!“ Iš Netikėtumo netenku amo ir nebežinau ką jam pasakyti. O vidinis balsas man kužda: negalima prieštarauti, negalima drausti tokio švento darbo.

Palikau berniuką gulėti ant sniego, o pati kulniuoju toliau.

Kai ta pačia gatve grįžau atgal, vaiko jau nebebuvo. Tik sniege buvo likęs galvos, kūno ir sparnų įspaudas. Čia gulėta angelo, kuris išskrido į dausas.

Mes labai norėtume padaryti angelus ant sniego, bet žiemužė jo dar nepabarstė, todėl angeliukus gaminome iš popieriaus.