Ar kaime reikalinga biblioteka?

Sutikti ir pakalbinti Šovenių, Budrių kaimų gyventojai į klausimą ar jiems reikalinga biblioteka atsakė vienareikšmiškai - taip, o paklausus Šovenių kaimo šviesuolio Juozo Radzevičiaus, ko trūko anksčiau, kai dar nebuvo bibliotekos, jis šypsodamasis atsakė: „lyg ir neblogai viskas buvo, tačiau tai kaip sriuba, su visais ingridientais, tik lyg virėjas būtų pamiršęs druskos ir pipirų. Tai ta druska ir pipirai ir yra biblioteka, kuri kaime gyvenimui suteikia tą trūkstamą skonį“.

Minėtų kaimų gyventojai – aktyvūs bibliotekos lankytojai pasidomi spaudos naujienomis, bendrauja, diskutuoja, o tokios nuolatinės veiklos rezultatas - sava kūryba. Bibliotekoje jau aktyviai veikia suaugusiųjų grupė, kuri švenčių metu pristato vaidybines situacijas iš kaimo gyvenimo, o ši vaidybinė laida vadinama „Gimtoji žemė“. Aktyviausi dalyviai vietinių kaimų senbernis Jonas, dvi linksmos pensininkės Stasė ir Birutė bei kaimo jaunimo renginių organizatorė Kristina. Smagūs vaidybiniai pokalbiai apie kolūkinį bei dabartinį kaimą ir palyginimas smetoninio ir dabartinio jaunimo sulaukia žiūrovų dėmesio ir šiltų plojimų.

Nuo 16 val. kiekvieną dieną bibliotekoje šurmuliuoja vaikai. Čia susibūrė gana stiprus klubas “Atžalynas”. “Atžalyniečiai” sukūrė ir pristatė bendruomenės namuose ir Budrių klojimo teatre „Medinių kiaušinių nominacijas”, parengė smagią, eiliuotą, dainingą programą Mamos dienai, pasveikino mamas, programą gana įdomiu pavadinimu: “Dvylika tėvų gandrais lakstančių”, skirtą Tėčio dienai. Programoje skambėjo eilės, dainos. Joninių šventei jaunimo klubas ”Atžalynas” sukūrė ir suvaidino visiems gerai žinomą pasaką – “ Raudonkepuraitė”. Tik ta Raudokepuraitė, ne ta kur tikroji, o gyvenanti, pasirodo, Šovenių kaime, o jos močiutė gyvenanti už Jusiškio miško vis laukė anūkės ir kvapnių bandelių, nes ten, taip vadinama „autolafkė” neatvažiuoja. Ir vilkas kažkoks keistas po pirkias kaimo landžiodavęs, o drąsieji medžiotojai gyvenantys Budrių kaime, Pamiškės gatvėje vis laukė žinios, kada kaimuose pasirodys vilkai… Kai vilkas senbernio Jono paskutinę ožką papjovė viskas ir prasidėjo… Na aišku, kaip ir tikroje pasakoje, vilkas prarijo ir senelę, ir Raudonkepuraitę, bet gudrūs medžiotojai supratę, kad šaudami vilką nušaus ir senelę su Raudonkepuraite, davė vilkui išgerti “feirio”, kuris ir paskatino greitai atryti senelę su Raudonkepuraite. Laiminga pasakos pabaiga tikrai matėsi bendruomenės salėje. Visi džiaugėsi vaikų kūryba ir plojo iš dūšios. O tai juos skatina ir motyvuoja naujoms veikloms.

Vakare prie Budrių ežero liepsnojantis Joninių laužas sukvietė gana daug žmonių, kurie džiaugėsi gražiais renginiais pastebėdami, kad atidarius biblioteką kūrybinis, kultūrinis gyvenimas tiesiog pražydo. Ir gyventojai, ir bibliotekininkas džiaugiasi - svarbiausia, kad lyderiai šioje veikloje yra jaunimas.


Valentinas Gudėnas