„Cukruota žuvis“– „svarbu įvardinti tai, ko nori“

Š. m. gegužės 16 d. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje su anykštėnais susitiko žurnalistė ir rašytoja Audronė Urbonaitė, kinų patiekalą „pavertusi“ romanu „Cukruota žuvis“.


Prieš septynerius metus pasirodžiusi pirmoji Audronės Urbonaitės novelių knyga „Posūkyje – neišlėk“ apie vėžiu sergančią žurnalistę šokiravo lietuviškos knygos mylėtojus. Šokiravo, žavėjo drąsa, susilaukė stulbinančio populiarumo ir pripažinimo: keturi leidimai, 12 tūkst. tiražas, Augustino Griciaus literatūrinė premija. Ir ne tik susižavėjimo! Būta ir kritikos!

2012 m. gegužę leidykla „Alma littera“ išleido antrąją šios autorės knygą - romaną „Cukruota žuvis“, dar drąsesnį, aštresnį, provokuojantį ir ne mažiau skandalingą. Viršelį kūrė žinoma menininkė Nomeda Marčėnaitė. Knyga pristatyta Taivano knygų mugėje.

„Romaną „Cukruota žuvis“ rašiau Taivane, o vėliau Honkonge. Tuo metu sirgau ir pusmetį gydžiausi kinų alternatyviosios medicinos metodais“, – pasakojo autorė. – „Kinai žino, ko siekia, ir moka siekti. Man artima jų nuostata: jeigu jums neduoda, dar nereiškia, kad jums nepriklauso“.

„Cukruotos žuvies“ veiksmas vyksta Vilniuje, Algirdo gatvės kvartale. Senstanti žurnalistė, kuriai Vakaruose mokslus baigęs sūnus palieka kinę anūkę ir dingsta, vaikšto po kinų restoranėlius bandydama išsiaiškinti, kas jos marti, vėliau išvyksta į Kiniją ieškoti marčios. Marčios paieškas lydi autoironija, kartais ciniškas pasakojimas, šaipymasis iš stereotipų.

„Aš jums tvirtinu: Vilnių jau okupavo kinai! Algirdo gatvės kvartalas priklauso jiems, o ne mums, vietiniams.

Jeigu jų bijote, − reikėtų pas psichiatrą.

Bet prieš tai pasitarkite su manimi: aš, o ne jūs, gyvenu su gelsvaode anūke. Šis komiškas pasakojimas − neišgalvota asmeninė istorija.“, - rašo autorė knygos anotacijoje. Be asmeninės istorijos lygiagrečiai pateikiama trijų skirtingų epochų moterų linija.

„Pati didžiausia nuoskauda – augau be tėvo, todėl buvau kompleksuota ir drovi nuo mažumės. Ir nuo mažumės buvau rašytoja: kurdavau savigynos istorijas ir, įdomiausia, kad jomis patikėdavo. Mano vidinis pasaulis buvo pažeidžiamas, nors išorėje buvau drąsi. Vaizdiniai ateina į knygą“, – atviravo viešnia, atskleisdama aštraus, ironiško, netgi sarkastiško žodžio kilmę ir priežastis.

„Aktuali globalizacijos tema – pasaulio maišymas. Knygoje dalykai išdidinti, politinių realijų prasmė apibendrinta. Tikroji knygos prasmė – filosofinė – senėjimas, bejėgiškumas, moterų vienišumas, gilus liūdesys“, – rašymo prasmę, kad išsakytų savo poziciją, įvardijo rašytoja. – „Pasaulis pasikeitė ir vis dar didžiuliais šuoliais keičiasi, ir tu matai, kad tavo planai tampa beprasmiais. Daugelis dalykų tampa nebesvarbūs, atrodo komiški. Lieka labai nedaug veiklos. Dėl nieko nesisieloji, nes suvoki, kad nieko nevaldai. Svarbu įvardinti tai, ko nori.“

Rašytoją kalbinusios mokytojos Dangiros Nefienės paklausta apie žurnalistiką, pomėgius ir naują knygą, Audronė Urbonaitė džiaugėsi: „Žurnalistika fantastiška, jei turi parako. Mėgstu skaityti ekonominius tekstus, kaip jie atsiranda, pasaulio valstybių patirtis. Dalyvauju socialiniuose projektuose, esu buvusi pas 6 anykštėnus. Dabar rašau knygą, leidykla skubina, bet man nesirašo. Knyga vadinsis „Iškrypusių senučių viešbutis“.

Renginio organizatoriai dėkoja rašytojai Audronei Urbonaitei bei ją lydėjusiai leidyklos „Alma littera“ vadybininkei Liudai Seniutinai, mokytojai Dangirai Nefienei bei jaunajam pianistui Pauliui Raškevičiui (mokytojas Stasys Aglinskas), Frederiko Šopeno noktiurnu bei Aleksandro Skriabino etiudu kūrusiam susitikimo nuotaiką.

Parengė:
Aušra Miškinienė
Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių
viešosios bibliotekos
direktoriaus pavaduotoja

Violetos Matelienės nuotraukos