Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis: „Ir mes čia buvom...“

Milda TELKSNYTĖ, Vygandas RAČKAITIS. Ir mes čia buvom...(2012 m.)

Šių metų vasarą pasirodžiusi rašytojų Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio knyga „Ir mes čia buvom...“ sulaukė savo skaitytojų ir vertinimų.

Nors apie kai kuriuos knygos herojus jau yra tekę skaityti Anykščių rajono laikraštyje „Anykšta“, bet negali neatkreipti dėmesio į tuos, kurie kažkada vaikščiojo Anykščių krašto takais, čia kūrė, ar kovojo dėl laisvės, nešė spausdintą lietuvišką žodį rizikuodami savo gyvybe, kai buvo uždrausta spauda, dirbo gerus darbus, arba tiesiog gyveno...

Knygos autoriai pradžioje skaitytoją nukelia net į 1512 metus, kai Anykščiuose savo paskutinę gyvenimo vasarą leido Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus našlė Elena, o 1580 m. mirčiai pasmerktas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas Grigalius Astikas. 

Rašytojai pasakoja apie pirmąjį Lietuvos etnografą, vienuolį jėzuitą Jokūbą Lavinskį, paraginusį būsimą kalbininką Konstantiną Sirvydą mokytis gramatikos, sintaksės, poetikos ir kitų jėzuitų kolegijoje dėstomų dalykų. O K. Sirvydas! Jis ne tik čia buvo užsukęs, jis gimė Anykšių krašte ir garsino jį savo darbais. 1629 m. išleido pamokslų rinkinį „Punktai sakymų“, parengė ir išleido pirmąjį lietuvių kalbos žodyną "Dictionarium trium linguarum" ("Trijų kalbų žodynas", lenkų-lotynų-lietuvių kalbos), kuriame apie 6000 lietuviškų žodžių.
Tokie įžymybės, ar galima nesididžiuoti?

Beletrizuoti rašytojų M. Telksnytės ir V. Račkaičio pasakojimai supažindina skaitytojus su knygneše Adele Kavoliūnaite, vyskupo, poeto Antano Baranausko draugu kunigu, poetu Klemensu Kairiu, nukelia į Vašuokėnų dvarą, kur studentus egzaminavo ir savo vardadienį šventė Kauno kunigų seminarijos rektorius, kunigas, poetas, rašytojas Jonas Mačiulis-Maironis. O juk praėjo jau 150 metų nuo Lietuvos Dainiaus gimimo...

Artėdami į šiuos laikus, knygos autoriai prisimena miškininką Joną Kuprionį, 1929-1940 metais ėjusio Lietuvos miškininkų žurnalo „Lietuvos girios“ įsteigėją ir redaktorių, supažindina su kunigu Jonu Staškevičiumi, pateikia jo laiškus iš lagerio, piešia medžio drožėjo Jurgio Kazlausko likimo vingius.

Nuoširdžiausias pasakojimas apie kraštotyrininką Antaną Pakalnį– pateiktas, kaip pokalbis su išėjusiuoju, kuris taip gražiai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Ir negaliu nepacituoti pokalbio apie knygas: <...> Aš dar noriu tavęs, Mildut, paklaust, tie, kurie skaitys mano išsaugotas knygas, ar jie pagalvos apie mane – mažą žmogelį, katras jas rinko ir saugojo, kad pelenais nevirstų? O gal ir nepagalvos, gal ir apie knygų inkvizicijos laužą nieko nežinos <...> “.
Ir norisi įsiterpti, kad Mildos dėka skaitytojai žinos ir, tikrai, pagalvos.

Pradėję knygą pasakojimu apie karaliaus našlę ir knygos pabaigoje besikalbėdami su kraštotyrininku A. Pakalniu, autoriai parodo, kad visi žmonės ir jų darbai yra vienodai svarbūs.

Labai džiugu, kad Anykščių dvasios saugotojai – Milda ir Vygandas – nupūsdami užmaršties dulkes, bando atšaukti į savo knygos puslapius anykštėnus, nuėjusius į amžių amžius, sugrąžina juos gyvenimui savo apybraižose, novelėse, kurie, tarsi, sako: „Ir mes čia buvome“.

Daugelio knygoje aprašytų asmenybių jau nesiekia dabarties kartų atmintis, o knygos autoriai jų gyvenimus bando atkurti remdamiesi archyvuose išlikusiais dokumentais, istoriniuose šaltiniuose minimais faktais. Ačiū jiems už tai.

Audronė BEREZAUSKIENĖ
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja