Nacionalinė bibliotekų savaitė Elmininkų bibliotekoje

Ar Tu esi biblioteka?
Atsakymo į šį klausimą paieškoti pakvietėme elmininkiečius nacionalinės bibliotekų savaitės metu.

Bibliotekose turėtų būti knygos, kurių nori skaitytojas, į jo pageidavimus turėtų būti atsižvelgta formuojant bibliotekos fondą. O knyga tarsi iš naujo atrandama, jei „įsitaiso“ parodų lentynoje, ir rašytojas suprantamesnis, kai jo kūryba pristatoma, nagrinėjama renginių metu. Šį kartą pasikvietėme žurnalistą Liną Bitvinską, gerai pažįstamą iš „Anykštos“ puslapių. Internete viešinama jo kūryba – eiliuota abėcėlė, sužavėjo netradiciniu raidžių pristatymo būdu. Kiekvienai raidelei skirtas ne tik piešinukas, bet  ir pavadinimas, atrodo, gerokai nutolęs nuo pačios raidės. Tad iš karto sužadinamas smalsumas paskaityti, kad suprastum kodėl raidė „K“ yra „gero apetito“, „O“ – „šventinė“, „G“ – „namų“, „Z“ – „pamėgdžiojimo“ ir t.t. Štai „Laisvės“ vardu pavadinta raidė „V“, kuri pasakoja apie viščiuką, supratusį, kad laisvę gaus tik sugriovęs saugius namus. Ta pati „V“ yra ir koncertuojanti raidė, todėl siūlo pasiklausyti varlių choro. Mąstyti pakvies pažintis su raganosiu (ar gal nosiaragiu?). Visa abėcėlė pristatoma šmaikščiai, tad ji įdomi ir mažyliui, kuris dar tik bando pažinti raides per paveiksliuką, ir vyresniam, bandančiam surasti kas gi slypi po šiais eiliuotais žodžiais. Benagrinėjant eilėraščius vaikams, Linui bepasakojant koks yra kūrybos procesas, pamažu perėjome ir prie kito pobūdžio eilių (kai kurios iš jų net rimo neturi, bet skamba eiliuotai!), autorius skaitė, kalbėjo, diskutavome. Jis eilėmis pasakojo, kad per dažnai girdėjo „Ne“ ir „Negalima“, todėl supranta, kad „gyvenimas – anaiptol ne vieškelis o kažkoks akligatvis“.  Ir vis tik, Lino žodžiais, stebuklui tereikia tiek nedaug: tik šiek tiek  šviesos ir vandens.  Baigiantis renginiui nuskambėjo „Elmės“ ansamblio daina. Įteikėme Linui ir simbolines dovanas.  Bet, ko gero, kūrėjui didžiausias malonumas išgirsti, apie tai, kaip vaikaičiai užsienyje lietuviškas raides pažįsta su  jo kurtąja abėcėle, o pati didžiausia padėka, kai prašoma „dar“. O mes ne tik norėjome dar daugiau išgirsti eilių, bet ir išgavome pažadą, kad Linas pas mus sugrįš. Su nauja knyga. Tad elmininkiečiai Linui taria:  „Iki pasimatymo“.

Bibliotekininkė Diana