Ketvirtoji „Marčiupio“ knyga

Gruodžio mėnesio penktadienio vakarą (12-02) į Anykščių viešąją biblioteką rinkosi gausus būrys literatų klubo „Marčiupys“ narių ir anykštėnų, mylinčių poetinį žodį. Tai buvo ne eilinis literatų susibūrimas, o didžiulė šventė, nes jie turi dar vieną savo kūdikį - naują knygą. Jau ketvirtą kartą marčiupiečiai kūrybą sudėjo į sutelktinę. Visas knygas išglostė, išmylavo Algirdas Ražinskas. Didelis Ritos Tulušienės indėlis, profesionalūs ir kritiški Dangiros Nefienės ir Tautvydo Kontrimavičiaus žvilgsniai įvertino, redagavo, taisė kūrinius. O dailininkė Loreta Uzdraitė knygas papuošė iliustracijomis. 

Renginio vedėja Diana Šermukšnienė, išdalinusi autoriams dar spaustuvės dažais tebekvepiančias knygas, apžvelgė marčiupiečių bendros kūrybos „spausdintą kelią“.

Pirmoji „Marčiupio“ knyga buvo nedidukė. Autoriai - 15 „Bočių“ sekcijos narių. Antrojoje - 22 Anykščių krašto literatai sudėjo savo mintis. Trečiojoje, klubo 25-mečio proga išleistoje sutelktinėje, anot knygos redaktoriaus T. Kontrimavičiaus - „pusšimtis virbų į vieną šluotą surištų, kurie tvirti vienybe, sutelktumu, vienas kitą paremiančių, pataisančių ir papildančių“.

O kokia gi ketvirtoji knyga? Man ji panaši į „Marčiupio“ upelį, kuris priėmė visus intakus, surinko visus lietaus lašelius. 33 pavardės knygoje- skirtingos ir sraunumu, ir verte. Dar vieną panašumą įžvelgėme. Šis upelis neturi didelių intakų, kaip ir mūsų ketvirtoji knyga neturėjo rėmėjų - visas knygos leidybos išlaidas padengė klubo nariai. Tiesa, nemenką pinigų sumą paaukojo užsienyje gyvenantis, bet visada širdimi pasiliekantis Anykščiuose, Dainius Žąsinas. Keliasdešimt eurų literatams pridėjo Vitalės Balaišytės- Cibienės šeimynykščiai. Ačiū jiems visiems, ačiū ir literatams, kurie be jokių atsikalbinėjo, sunešė tiek, kiek reikėjo knygai išleisti.

Žmogus, kuris savo mintimis dalinasi su kitais, yra geras. Juk kiekviename žodyje galime atrasti gėrio, šviesos, pajausti skausmą, nerimą ar meilę. Tik nuolat kurdami galime tobulėti, nes mokaisi sudėlioti jausmus, bet reikia išgirsti ir kitų žmonių nuomonę, vertinimą.

Ir dar: turinyje po pavardėmis - įrašas „219 psl. Mano kūryba“. O ten - tuščias lapas. Šis įrašas įpareigoja kiekvieną, paėmusį į rankas sutelktinę, parašyti naują, o gal net pirmąjį eilėraštį, Tai ženklas, kad tai nėra paskutinė „Marčiupio“ knyga, todėl šiandien ne tik pasidžiaukime, bet ir pasimokykime, kad kita knyga būtų geresnė. Kviečiu knygos redaktorių Tautvydą Kontrimavičių, kad įvertintų ir kūrybą, ir knygos darybą, leidybos ypatumus, - trumpai naują sutelktinę pristatė Diana.

„Šią knygą buvo gana sunku „konstruoti“. Margas autorių būrys, įvairūs žanrai, kuriuos labai sunku suderinti ir sudėlioti, kad „nesusipyktų“. Nuogąstavau, kad, galbūt, kam nors nepatiks „kaimynystė“... vienų autorių tekstų mažiau, kitų - daugiau, tačiau tai ne mano, o jūsų visų sprendimas. Bet kuriuo atveju, ši sutelktinė turi išliekamąją istorinę vertę. Dabarties atspindys, kuris bus svarbus ne tiek dabar, kiek po 20-30 metų, kuomet mūsų nebebus. Panašiai dabar mes jaučiamės atvertę pirmąją krašto literatų sutelktinę. Mums smalsu pažiūrėti, kur mes judame. Gal po daugelio metų ateinančios kartos krašto literatams bus smalsu, kaip mes dėliojome poezijos ar prozos žodžius.

Ką galėčiau pasakyti apie taisymus. Aš nesu šio leidinio redaktorius, esu tik techninis redaktorius. Daug diskutavome su Algirdu Ražinsku ir nusprendėme palikti visus autorių duotus tekstus, nors aš kai ko nebūčiau į knygą dėjęs. Sunkiausi buvo tvarkyti tarmiškus tekstus. O sudėti brūkšniukus ir kablelius - anoks čia vargas. Lengviausia buvo su Žilvino Smalsko tekstais, jie visai be skyrybos ženklų, taip ir palikau... „- pasakojo techninis redaktorius.

Algirdas Ražinskas , be kurio užsispyrimo, kantrybės, širdies ir rankų šio „tvarinio“ nebūtų, pirmiausia padėkojo visiems autoriams, kurie siuntė savo kūrybą.

„Didieji kūrėjai išlieka atmintyje mūsų kartoms. Mes esame tautos balsas. Jį taip pat ateities kartos turėtų žinoti, turiu omenyje mūsų mintis, mūsų kūrybą,“- kalbėjo Algirdas ir apgailestavo, kad negali padėkoti knygos dailininkei Loretai Uzdraitei, tačiau tarė nuoširdų ačiū už karpinius Vitalei Balaišytei- Cibienei, kurie papuošė knygos viršelius.

Nuskambėjus Algimanto Barono lyrinei dainai apie į jūrą išplaukusius laivus, sutelktinės autoriai „išplaukė“ į kūrybinę jūrą.

Prieš skaitant kūrinius ar jų ištraukas, vedančioji Diana trumpai pristatė kiekvieną autorių. Domicelė Juodžiūnaitė - eilėraščiai paperkantys nuoširdumu ir paprastumu. Joana Čerškuvienė - jausmingi, dažniausiai persmelkti liūdesio ir graudulio kūriniai. Elena Vanagienė - ilgas eilėraštis - biografija. Natalija Pribušauskienė - eilės tėvynei, mamai, gyvenimui. Akvilė Žąsinaitė - eilėraščiuose paprasta ir nuoširdi, eiliavimo džiaugsmą perdavusi sūnui Dainiui. Veronika Dikčiuvienė - visokeriopa ir gausi kūrybos versmė. Albina Andriškevičiūtė- Kačinskienė - kūriniuose išsaugojusi anykštietišką tarmę. Dalius Vanagas - jaunystės eilėraščiai. Aušra Motiekaitienė - meilės lyrika. Danutė Gečytė - trumpi, tarsi paveiksliukai, eilėraščiai. Marytė Butkienė - ar mama dukras, ar dukros mamą išmokė kalbėti eilėmis? Genovaitė Ražanienė - plati eilėraščių gama. Asta Lašūnienė - daugelyje eilėraščių mintis baigiama klaustuku. Dalina Rupinskienė - eilėraščiai, tarsi pokalbiai su gyvenimu apie gyvenimą. Algimantas Baronas - eilėraščiai, neretai virstantys dainomis. Vitalė Balaišytė- Cibienė - gyvenimo prasmės ieškojimas ir prozoje, ir poezijoje. Diana Šermukšnienė - į gyvenimą eilėmis žvelgia per humoro prizmę. Audronė Kibildienė - kūryboje ironiška kasdienybė. Žilvinas Pranas Smalskas - eilėraščiai apie meilę... be skyrybos ženklų. Antanas Žvikas - trys kūrybos metai ir trys šimtai eilėraščių. Dalius Baltranas - sudėtingos eilės, dažniausiai ne apie žemiškus džiaugsmus. Gintaras Kublickas - turintis ne tik kūrybinę gyslelę, bet ir ypatingą skaitovo talentą. Rita Skorochodovaitė - jautrūs, prasmingi, jausmus giliai liečiantys eilėraščiai. Irma Randakevičienė - eilėmis teigianti, kad net ir akmenys gali sukurti muziką. Karolis Širvinskas - baltos eilės, kaip balandžiai skrendančios į tolį... Aldona Širvinskienė - ne tik kurianti, bet ir išraiškingai skaitanti, remianti kūrėjus. Algirdas Ražinskas - pavyzdys, kaip eiliavimas keičia gyvenimą. Danguolė Dulkytė- Palmaitienė - ypač jautri, švelni kūrėja, rašanti ir prozą, ir eiles. Ramunė Pranskutė - jauniausia autorė, kurios kūryboje dar nesusiformavusi jaunystės samprata. Eugenija Pilinkienė - „kieta“ prozininkė, eiles rašiusi tik jaunystėje. Emilija Vitkūnaitė- Vitkevičienė - tarmiška proza perteikianti gyvenimišką patirtį, paprastą kasdienybę. Artūras Šajevičius - kuriantis dabar retą žanrą - sakmes ir pasakas. Algirdas Gogelis - pjesės autorius, kurioje su bambliais „draugaujančių“ žmonių linksma kasdienybė.
Po netrumpos literatūrinės valandėlės visi rinkosi prie bendro vaišių stalo ragauti torto, skirto šiai visiems krašto literatams įsimintinai dienai pažymėti.

Dalina Rupinskienė, klubo vadovė.