Poetinio meno magija slypi trijose šventovėse. Vienoje atliekama  išpažintis. Akvilės išpažintis tokia nuoširdi, nors gana paprastutė, kaip ir daugumos lietuvių kaimo moterų, vaikystėje valgiusių forminę duoną ir gyvenusių tarybiniame „rojuje“, bet sugėrusių mūsų tautos dvasingumą, su motinos pienu  įčiulpusių pačias gražiausias moteriškumo spalvas.

Vaikystė nepripažįsta skanaus maisto, gražių drabužių, išpuošto buto, prabangių automobilių,  jai svarbiausia motinos meilė, tėvo nuolatinis artumas: Su manim tu kiekvieną minutę/  Ir eini, ir kalbi, ir juokies...  Kai to sotu, vaikystė krykštauja, jai linksma. Bet „Buvo laimė lengvutė/ Tarsi pienės pūkelis...

Tik vaikystė tokia trumputė, ir Akvilės laimės akimirkos tetruko:  „Tiktai vieną dienelę, / Valandėlę trumputę...

Paauglystės metais akys praregi,  paauglius užgula tėvų  nešama našta,  ypač paaugliai  skaudžiai pergyveno sovietinę bjaurastį. Net Sniečkaus augintinis Štromas, klausinėjo sekretorių: „Kodėl mes negyvename kaip Amerikoje, kodėl  nevažinėjame tokiais automobiliais?“    

Sekančioje  šventovėje atgailaujama. Dažnai poeto  atgaila sukrečia skaitytoją, verčia silpnesnį ašarą išspausti. Akvilės atgaila tokia artima skaitytojui, tokia priimtina, kad ir pačiam kyla noras už daug ką atgailauti. Kiekvienas yra daug bloga padaręs sau ir kitiems. Atgaila – tai kančia, savęs nubaudimas.

Paklausykime Akvilės širdies balso: „Pokalbis su širdimi“/  Juk sudeginom viską žarijų duobėj,/ Drebulėlių vėsa sušaldėm./ .... Plak mane žodžiais/  Lyg dilgėlėm,/ Žvilgsnį lyg akmenį sviesk./ Viską priimsiu,/  Viską iškęsiu.../  Girdyk mane neapykantos,/  Keršto, patyčių/  Lašais.

Gal verkiau, gal šaukiau, gal juokiaus –/ Tik naktis ir beržai tegirdėjo./  Į gabalus širdį draskiau, /  Kai paguodžiančio žodžio reikėjo.“

Trečioje šventovėje kiekvienas kūrėjas gauna Dievo dovanų. Tik  menininką ne eiliuotoją Dievas apdovanoja pačia vertingiausia dovana PRANAŠYSTE.

Tikrasis menininkas apie ką bekalbėtų, apie bitutės skrydį ar Pilėnų gynėjus, jo žvilgsnis nukreiptas į tolį.

Akvilė kalba apie tremtį, jos smerkimas kviečia atkurti tiesą ir teisingumą.

Sugrįžai.../  O namai nebe tavo, /  Kiemo obelys senos/  Ne tavo./... Net nukritusios kriaušės/ Pakelt neišdrįsai./  Ne tavo

Rašydama skaudžius žodžius apie praeities gajumą skandinti savo neviltį, džiaugsmą, liūdesį taurelėje, Akvilė  įspėja: „Girta tauta lengvai paklūsta,/ Paskui taurelę sekdama./  Ir krintant lapams, medžiams džiūstant,/  Į pelkę grimzta  Lietuva./  Ir prigijo iškilmingas melas,/  Nėra to, ko negalėtum vogti.“

 Per Lietuvą riedėjo raudonųjų tankai, plevėsavo raudonos vėliavos, raudonųjų tarnai ėmė viršų – buvo apdovanojami žeme, turtu atimtu iš kaimynų, vėliau juos apdovanodavo ordiniais ir medaliais už skriaudas tautai. Bet Lietuvoje gyveno, žėrėjo ne ruseno, bet žėrėjo viltis „Būti laisvais“ Žinoma,  kas rašė: „Ne vergas esu, bet valdovas - Nesilenkiu tau.“ Tą sutraiškė, sumindė, uždarė, bet jo vieton stojo dešimt, galop pakilo visa tauta. Todėl  Akvilė  čia pat sušunka : „Laikykit Lietuvą iškėlę/ Lyg saulės lašą iš gelmės.“

Akvilės poezijos posmai apie Kristų sminga į kiekvieno širdį. Lietuvės moters Motinos siela apšviesta Dieviškumu. Moteris - būsimoji motina kasdien, kas valandą prašo Kristų apšviesti būsimojo kūdikio ateitį. Dievas lydi žmogų nuo vartų iki vartų, nuo gimimo iki Aukščiausiojo namų. Akvilės visa poezija padiktuota Dievo. Garsusis Brazdžionis kalbėjo: „Kiekvieno eilėraščio vieną punktelį padiktuoja Dievas. Kitus į viršų ir apačią prikuriu pats savo kančių ir talento padedamas.“ Taip kalbėjo žmogus, šimto knygų autorius. Akvilė išleido dar tik  pirmąją, tikiuosi ne paskutinę poezijos knygutę. Todėl beskaitydamas jos eilėraščius, o aš skaitau juos tik po vieną per dieną, skaitau kaip Maldą, padiktuotą Dievo. Ji tik tarpininkė, bet mintį, kartais gal tik žodį, pagrindinį eilėraščio žodį padiktuoja Aukščiausiasis.

Man jau aštuoniasdešimt, aš neskaitau daugiatomių romanų, kuriuos krimtau naktimis, aš nesiklausau estrados nuogalių rypavimų, širdis tik geidžia brandžios muzikos, gilios poezijos, žinoma, ir vaikams skirtų posmų.

Akvilė įsiklauso:

O Kristau, suklupo senutė,
Pavargus nuo metų naštos.
Jai niekas daugiau šią minutę
Pasauly Tavęs neatstos.

Skaitydamas šį eilėraštį, prisiminiau Bernardo Brazdžionio posmus:

Dar niekad taip nesimeldė vargonai,
Ir niekad neplaukė tokia skliautų giesmė...
O Viešpatie, o Viešpatie, kaip milijonai,
Nevertas prieš tave aš pult esmi.
O Kristau, pasaulio valdove,
Ir žemės, ir aukšto dangaus,
Tau amžiais ir meilę ir šlovę
Varpai širdyse mūsų gaus.

Pranašystė – meno motina, išpranašauti, nuspėti, numatyti, nujausti būsimo kelio vingius, skardžius, siaurą lieptelį tarp šviesos ir tamsos tegali tik žmogus apšviestas ypatingu regėjimu, retai pasitaikančiu momentu. Pranašystė blykstelėjo ir daugiau nebepasikartos. Pagavai – tavo laimė.

Kiekvienas žmogus turi savo aukso amžių, turi teisę ir galimybę sušokti gulbių šokį, pakilti į dangų.  

Gyvenime dažnai patenkame į nemalones situacijas, kurių negalime pakeisti. Reikia pasirinkti – šypsotis,  ar vilku staugti..

Saulėti žmonės niekada neliūdi, visada patenkinti, sugeba labai branginti savo lemtį, be galo darbingi ir darbštūs, pasitikintys savo jėgomis, jie neilgai liūdi nelaimėje, nepasiekę tikslo, nors bandė dešimtis kartų. Šie skleidžia didelę teigiamą energiją, sėja gėrio grūdus. Aš pridėčiau: šiuolaikinis mokslas įrodė, kad šie žmonės skleidžia teigiamus dažnius, tai jau jie atsineša gimdami, paveldėję iš protėvių. Rytų filosofai teigia, kad šie žmonės persikūnija iš gėlių.

Antram tipui Platonas priskyrė visada nepatenkintus savimi, besiskundžiančius, rodos, juos visi skriaudžia, jais niekas nepasitiki, viską priima sunkiai, negali džiaugtis grožiu ir gėriu. Mokslas įrodė, kad šio tipo žmogaus neuromediatoriai trukdo gamintis malonumo hormonams, - visi juokais plyšta, o jis sėdi surūgęs ir stebisi, ko gi čia juoktis. Kartais toks žmogus voliojasi turtuose, ir velnias jam į košę riebalų įkrečia, bet jam vis per maža. Važinėja brangia mašina, bet kodėl jis ne prezidentas?

Dažnai ne tik žmogus, bet ir valstybė pergyvena sunkmečius. Visi laukėme kylančių atlyginimų, nes duona vis brangsta... o čia tau pasako, išeisi nemokamų atostogų, atlyginimą apkarpys. Užgula tamsios mintys net ir tuos, kurie optimistai šviesiu veidu žvelgia į beprasmybių pasaulį. Vieni eina ir prageria paskutinį litą, kiti nepasimeta, juk pinigai suteikia tik išorinę laisvę – gali restoranuose valgyti, važinėti po egzotiškas šalis, pirkti, ko širdis geidžia, dalinti artimiesiems dovanas, remti našlaičius... Yra ir vidinė laisvė, kuri nieko artima neturi su pinigais, - kartais ir akademikas jaučiasi labai nejaukiai, jį kankina sunkios mintys, jis pyksta ant savęs. Jo veido niekada nepuošia šypsena, jis studentams atšiaurus, juos niekina, žemina, skriaudžia. O štai  valytoja linksma, paslaugi, patenkinta gyvenimu, ir kiti jai atsilygina gerumu, Ji laiminga, nes auga sveiki guvūs vaikai, namų židinys nuolat kūrenamas gerais darbais. Valytojos  mažiau atlyginamos už kasdieninį triūsą nei kiti.

Skaitydamas Akvilės posmus, mąstau apie moters žavesį.  Štai moteris ruošiasi į  miesto šventę, spintoje ieško drabužio, ir vis nesuranda tinkamo, vakar tuo tikslu apsilankė grožio salone, atrodo šauniai, bet užmiršo labai svarbų dalyką, eidama į renginį, nepaliko namuose susirūpinusio, pikto veido, grubaus balso, netašytų manierų.  

Labai sunku moteriai vidujai pasikeisti, kur kas lengviau pakeisti plaukų spalvą. Kažkodėl dabar vos ne visos moterys lankosi grožio salonuose, dizainerių dirbtuvėse, bet dar neatėjo mada lankytis pas psichologus, psichiatrus, jaunų moterų mažai bažnyčioje, kad galėtų tobulėti dvasia. Knygų skaitymas, teatrų ir parodų lankymas tik maža dalelyte gali keisti žmogaus dvasingumą. Kai nesiderina išorinis vaizdas su vidiniu pasauliu, mes sakome: „Sutinkame pagal išvaizdą, išlydime pagal protą. Jokia kosmetinės chirurgijos klinika nepadės tiek, kiek gali padėti kupina meilės ir švelnumo širdis.

Miela, brangi Akvile, dėkok sūnui, didžiam Lietuvos vyrui, kad jis padovanojo Tau patį didžiausią turtą - KŪRYBOS mažą knygutę. Dešimt Dievo įsakymų taip pat labai trumpučiai, bet jie gulė pamatu milijonams storų knygų. Mieželaitis prirašė daug daug storų poezijos knygų, bet neradau jose nė vieno tikro eilėraščio, todėl, kad jis kalbėjo: „Mano dievas – revoliucija“. O revoliucija griovimo menas.

Aš, tik sulaukęs septyniasdešimties, sukūriau brangiausią Lietuvai turtą – skaitymo pradžiamokslius Zylutę, Genelį, Liepsnelę ir Volungę.

Aš ne būrėjas ir nenoriu spėti Tavo gyvenimo praeities, bet sakau: „Tu įdėjai mažą plytą į mūsų didžiosios poezijos rūmą. Vieni eilėraščiai kaip maldos, kiti virs dainomis. Užrašyk lopšines, kurias dainavai anūkams.

Jums pats laikas kalbėtis su Dievu ir klausyti, ką jis Tau diktuoja. Rašyk dieną naktį, tik rašyk.

Pagarbiai...
Skaitymo pradžiamokslių autorius, mokytojas ekspertas Juozas Danilavičius