Rugsėjo 25 d. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka pakvietė į jaukų pabuvimą su 80 – ties metų sukaktį mininčia pedagoge, žurnaliste, tautodailininke tapytoja, literate, kraštotyrininke Veronika Dikčiuviene. Pavadinome pabuvimą „Metai ant smilgos“ – žodžiais iš Veronikos Dikčiuvienės naujo poezijos rinkinio „Apmąstymų duona“. Tai ne tik metai, tarsi žemuogės surinkti ant smilgos, bet ir paskutinės laiko atkarpos trapumo pajautimas.

Veronika Dikčiuvienė „Ji“

Ji tiesia rankas
prie to,
kuriam skauda.
Ramiai pažiūri į akis,
ir tilsta
sieloje audros.
Ji dar turi
tokius žodžius,
kurie grūdais gyvais nukrinta –
užauga medžiais,
žydi gėlėmis,
tamsoj žvaigždėm
sušvinta.

Kas ji? Galėtų būti jauki tyla, subtili poezija, švelni, jautri moteris. Šį kartą Veronikos Dikčiuvienės eilėraščiu apibūdinčiau jos pačios švytėjimą.

Eilėraštyje „Gerumas“ autorė rašo: Širdis pilna netirpstančio medaus... Pripildė ją žmonių gerumas. Užkliudė žodžiai sielos gelmę, Ir laikas bėga žydinčiais takais.

Popietė ir alsavo tuo gerumu, jautrumu, sielos žodžiais. Pasidžiaugti Veronika susirinko vaikystės ir jaunystės draugai, kaimynai, „Marčiupio“ klubo literatai, visi tie, kuriems ji ir jos kūryba itin artima. Veroniką Dikčiuvienę savo buvimu pagerbė rajono meras Sigutis Obelevičius.

                  

Trumpais Veronikos Dikčiuvienės eilėraščiais jos gyvenimo keliu jautriai prabėgo literatė, režisierė Janina Aleknavičienė:

Prisiminimai – Paveikslėliai bespalviai... Nusispalvinam. * Baltame sapne Stryktelėjo vaikystė. Užburta pilis.

*
Motinos akys
Žvaigždėm prie lopšio žydi,
Užgęsta lange.

*
Dalintis duona
Reikia didelės meilės.
Paukštelis lange.

*
Sibiro šaltis,
Rožinis iš duonelės,
Vilties žvaigždynai.

*
Suklupo tėvas
Prie sugriautos gimtinės.
Pasigirdo rauda.

*
Kai labai skauda,
Ieškom žodžio sterilaus.
Ar mes jį turim?

*
Tėviškė gęsta,
Betgi kaštonų žvakės
Dega širdyje.

*
Anykščių bokštai
Mano visas pasaulis:
Duona ir žodis.

*
Surinkau metus
Kaip žemuoges ant smilgos.
Lauksiu sapnuose.

*
Beržas nesprogs:
Prie užversto šulinio
Įstrigo laikas.

Nuoširdumu tryško literatės Zitos Butkutės skaitomos Veronikos eilės. Ilgametis režisierius Algirdas Gogelis paskaitė daina virtusį eilėraštį „Daina Anykščiams“, o eilėraštį „Neužgesk“ jis įvardijo kaip Veronikos Dikčiuvienės gyvenimo credo:

Neužgesk, Meile, neužgesk, liepsnok akių gelmėj, kad žodis Tavimi švytėtų ir klykiančioj tamsoj kiekvienas mes galėtume pakelt suklupusį. Neužgesk, Meile, neužgesk, žydėki soduose gimtinės, kad paukščiai himną tau giedotų, kad duona mūsų kasdieninė gražiai pareitų iš laukų, kad viltimi kasdien žegnotų parimę kryžiai prie kelių ir nepaliaujamai širdis kartotų neužgeski, Meile, neužgesk.

     

Eilėraštyje „Pasodinkime žodį“ autorė rašo: Pasodinkim gyveniman žodį, kaip medį, tiesų, iš meilės...

Iš meilės linkime jai sveikatos, kad beržas, apie kurį ji rašo eilėse, susprogtų. Teišlieka Biliūniškas laimės supratimas.

Parengė
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
Bibliotekos įvaizdžio kūrimo skyriaus vedėja,
„Marčiupio“ klubo koordinatorė
Aušra Miškinienė

Į viršų